Tuesday, 1 August 2017

Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 1 Diena - Colorado


Šiandien nuvažiuota: 400 km.
Suvalgyta: Subway, Frappuccino, Corona, Bananas ir daug traškučių.
Sutikti įdomūs personažai: Keista pardavėja Subway su gėle plaukuose. Kasininkė Walmart, kuri paaiškino, kad jie neturi nuolaidų kortelių, nes čia ir taip jau didžiausios nuolaidos. Bedantis pilietis, kuris labai susidomėjo mūsų kelione ir įspėjo dėl crazy drivers in LA. 
Mašina: Nissan džipukas. Nuomos kaina 480 GBP aštuonioms dienoms (pilnas draudimas įskaičiuotas). 
Muzika: Vis dar veikė mano USB su Road Trip songs.
Nakvynė: Grand Junction Clarion Inn , 81 USD (su visais mokęsčiais). 
Vertos sustojimo vietos: Glenwood Springs ir Lake Dillon 

Po ankstyvo skrydžio nusileidome Denveryje. Blogos naujienos numeris vienas buvo, kad neatvyko draugės lagaminas. Geros, kad jis turėjo atvykti kitu skrydžiu po dviejų valandų. Laikas visai neprailgo, nes praleidome dvi valandas mašinų nuomos punkte besiaiškindamos dėl mašinos. Čia laukė blogos naujienos numeris du. Tiek žmonių, kuriems su matematika ir logika prastai nemačiau seniai. Skaičiai ant rezervacijos ir to ką jie norėjo, kad sumokėtumėm aiškiai skyrėsi, bet visi aiškino, kad viskas čia gerai. Ne veltui sakoma, kad jei 10 durnių tau pakartos kažką kaip tiesą, tu galiausiai pats patikėsi, kad esi durnas. Ačiū Dievui pagaliau menedžeris viską suskaičiavo kaip reikia ir dar davė geresnę mašiną. Gėda Hertz Colorado, bookinkit per Avis. Per pastaruosius nuomavom kitą mašina ir ne tik nekilo jokių problemų, bet ir dar mielai pakeitė sugadintą. Prieš važiuodama pasiskaičiau legendų apie baisiai didelius draudimus, kurie penkis kartus viršyja mašinos kainą, todėl labai nustebau, kad nereikėjo nieko ant viršaus mokėti. Mašina ir kitos mašinos jau buvo apdraustos, išskyrus vairuotojus žinoma. Amerikoje savo sveikata turi rūpintis pats. Bet nusipirkus nebrangią Travel insurance apsidraudi atskirai. Vėliau benuomodamos Las Vegase Mustangą buvom taip nustebintos mažos kainos, kad savanoriškai susimokėjom papildomai ir už pamestų raktų bei padangų draudimą (kas žinoma nesiskaito kaip nelaimingas įvykis ir nėra įtraukta į bendrą sumą). 
Šiaip ar taip, vargais negalais gavom mašiną Denveryje ir atgavom lagaminą. Ir štai ilgai laukta mūsų road trip prasidėjo. 
Turėjau numačius stotelę A (Glenwood springs) ir tolimesnę stotelę B (Grand Junction). Viršyjom planą su kaupu, nors Grand Junction gal ir ne pati gražiausia vieta apsistoti. Tačiau netoli nuo jos yra Palisade, vynuogynų ir persikų rojus, bei daug kalnų ir įspūdingų vietovių. 

Man labai patinka kelionės mašina. Gal todėl, kad visų pirma Londone aš nevairuoju ir labai pasiilgstu vairavimo. O visų antra, mašina kelionėje patampa tavo geriausiu draugu, namais, restoranu, spinta ir stereo grotuvu. Viskas viename. Gali laisvai judėti kur panorėjęs. Amerika tobuliausia šalis Road Tripams. Neįsivaizduoju tobulesnės. Keliai platūs, viskas pritaikyta vairuotojams. Amerikoje apskritai viskas pritaikyta vairuotojams, tarsi nevairuojantys yra atskira klasė, dėl kurios neverta jaudintis. Drive through užkandinės, aiškūs ženklai ant kiekvieno kampo, įspėjimai kiek mylių iki artimiausios degalinės (dykumoje ar nuošalesnėse vietose tiesą sakant nieko gero nežadantys, bet labai naudingi), pakelės moteliai. Žodžiu keliaudamas Amerikoje tikrai neliksi be maisto, pastoges ar benzino. Be to, tokios vaizdingos autostrados kaip nuo Denverio iki Las Vegaso net negalėjau įsivaizduoti. Tiesa, kad kelionė nepasirodytų per daug mainstream vis nusukdavome į siauresnius ir labiau vingiuotus scenic routes, kurie kartais vesdavo per apleistas laukymes su kur ne kur boluojančia ranča, didingus kanjonus, eidavo palei upę ar raitydavosi kalnais. Labiausiai nustebino, kad route 66 tarp Sedonos ir Las Vegaso buvo beveik tuščias apart poros mašinų besivelkančių vėžlio greičiu. Na ir be abejo kelių baikerių. Niekaip nesuprantu, jei jau važiuoji tuščiu Route 66, kodėl reikia pūkšėti 30 km/h ir blokuoti kelią kitiems

Taigi kaip supratote įvairovės šioje kelionėje tikrai netrūko. 

Pirma diena buvo skirta pripratimui prie kelio ir mažam pasidairymui kur mes čia atsidūrėme. Tiesiog mėgavomės vairavimu vis trumpai kur nors sustodamos. Kadangi pakeliui maisto įstaigos pasirinkimo nelepino, pavalgėm Subway ir atsigėrėm Starbucks. Tiesą sakant sunerimom, jei ir toliau taip bus, ką reikės valgyti? Vėliau aptikom prekybos centrą, kur prisipirkom maisto atsargų . 

Vakare susipažinom su visų roadtripperių dažniausia nakvynės vieta ir amerikietišku simboliu – ponu Moteliu, kuris nebuvo labai jau baisus, kaip kažkodėl tikėjomės. Tikriausiai filmų įtaka, nes koks nors detektyvas visada vyks pakelės motelyje, o herojai bus žudikai, vagys bei prostitutės. Galima sakyti mūsiškis buvo visai net prabangus. Apart to, kad jacuzzi buvo užimta barzdodų dėdžių, kurie nei žodžio netardami gurkšnojo alų. Tačiau kaip matėsi kiti svečiai buvo šeimos, ir net moteris su šuniukias. Kaip ir visada vėliau, taip ir tada pirmiausia pažiūrėjom į vonią ir pauostėm ar kambarys nepriplėkęs drėgme. Čia buvo du labiausiai gąsdinantys dalykai. Trečias pagal svarbą buvo lygintuvas. Šiame viešbutyje viskas buvo gerai, apart pusryčių kaip paaiškėjo kitą dieną. 

Aš ėmiau pastebėti kiek mūsų pasaulio suvokimą formuoja ne tai ką patyrėme, bet tai ką matėme ar skaitėme. Visą laiką man atrodė, kad arba Kerę iš Sekso ir Miesto tuoj sutiksiu už kampo, arba kanjonuose atjos koks indėnas ar kaubojus, kaip iš Malboro reklamos, arba Los Angele nuo Holivudo kalvų nusileis kokia Merlin Monro. Vis bandžiau tai ką įsivaizduoju pritaikyti realybei. Va, Route 66 važinėja baikeriai, aha vieną pamačiau vadinasi taip ir yra. Viskas teisingai. Nors Marilyn Monroe taip ir nenusileido. 

Turbūt vietos persisunkia atvykėlių dvasios. Amerikoje vis neapleido nuotykio jausmas. Tikriausiai panašiai jautėsi naujakuriai, užkariavę šiuos kanjonus ir vis giliau besiverždami į vidurį. Kiekvienas rytas žadėjo kažką naujo. Daugiau gamtos didybės, daugiau vaizdų, daugiau vairavimo, daugiau juoko, daugiau traškučių ir maišelių mašinoje, daugiau Frapuccino kavos ir kartais net Coca Colos (kurios šiaip niekada negeriu). Dar rasdavom naujų skrybėlių, marškinėlių, vėliavų, balionų. Taip mūsų namai ant ratų vis turtėjo ir ankštėjo. Profilaktiškai pravalydavom maišelius ir išmesdavom tuščius butelius. 
Dabar va stengiuosi išlaikyti tą nuotykių dvasią kasdienybėje, kai viskas tampa pažįstama ir įprasta. 

Beje nuotraukų iš pirmos dienos ne itin daug ir tos pačios tik iš Lake Dillon, kur tik trumpam sustojom kojas pramankštinti. Bet kitom dienom tai jau pasistengiau. 





2 comments: