Thursday, 10 August 2017

Apie mažus žingsnius link laimės

Aš šiandien užsimaniau pasikalbėti apie laimę. Būtų labai įdomu padiskutuoti. Papasakokit jeigu galit, kas jus daro laimingais ir kaip pavyksta išlaikyt gerą nuotaiką, motyvaciją ir įkvėpimą? Ypač įkvėpimą bei aistrą gyvenimui. Labai lauksiu komentarų.

Mano gi labai vėlyvas gyvenimo atradimas buvo tas, kad laimė dažniausiai nei iš šio nei iš to neatsiranda. Pasirodo dėl jos reikia kažką daryti. Kiekvieną dieną atlinkti veiksmus, kol jie taps tarsi dantų valymas. Man nebūna taip, kad va nei iš šio nei iš to aš laiminga ir tiek. Ta laimė neturi nei pradžios, nei pabaigos. Nuo ryto iki vakaro lygi geras ir pozityvus jausmas, o į visokias problemas ir iššūkius tiesiog numoju ranka.  Na gerai, kartais taip pasitaiko ir tas geras jausmas netgi tęsiasi kurį laiką, bet vistiek ankščiau ar vėliau baigiasi. Nesakau, kad neįmanoma, kad jis nepraeitų. Manau Himalajų vienuoliai visą laiką puikiai jaučiasi sėdėdami ant kalno ir valgydami ryžius. Bet kita vertus, nelabai jie susiduria su kokiom praktinio pasaulio problemom. Dirbt nereikia, valgyt yra, stogas virš galvos yra, paskutinių madų sekt nereikia, žmonos irgi nėra, vaikų nėra, be to visi kiti aplink irgi tokie patys, nėra su kuo lygintis. Ir problemų nėra kaip išsigalvoti. Bet gal pas vienuolius savos problemos. Nelabai apie jas žinau. 

Aš grįžtu prie žemės gyventojų, kuriems reikia eiti į darbą, mokėti sąskaitas, per kamščius brautis kiekvieną rytą, susirasti sveiko maisto, dėti krūvą pastangų, kad darbovietės investuotojai būtų patenkinti, tuo tarpu pačiai skaičiuoti kiekvieną centą sumokėti nuomai. Apie pasimatymus Londone ir to vienintelio paieškas geriau net nepradėsiu. Jei jums tai skamba kaip laimingas gyvenimas, galvokit iš naujo. Tačiau geros žinios tos, kad gyvenimas yra toks, koks pats susigalvoji, o jo prasmė tokia, kaip pats nusprendi. Visada galima keisti du dalykus: mintis arba veiksmus. Jei tos mintys, kurias mąstai nenuveda tavęs ten, kur reikia tai kam jas mąstyti? Neišeina galvoti kitaip, jūs pasakytumėt. Dėl praeities, dėl kitų patirčių, dėl nepavykusių eksperimentų. Bet ar tikrai neišeina? Užsirašykit ant popieriaus savo blogiausią mintį, padalinkit lapą per pusę, vienoj pusėj surašykit įrodymus, kad ji teisi, o kitoj, kad neteisi. Konkrečius įrodymus ar apklaustus liudininkus kaip teisme. O ne svaičiojimus ir išsigalvojimus. Esmė tame, kad labai daug minčių yra tiesiog iš piršto laužtos. Jos nieko bendro neturi su dabartine realybe. Dažniausiai tik su praeitimi. Reikia filtruoti savo mintis, o ne aklai sutikti su viskuo kas ateina į galvą. Ypač su tais dalykais, kurie niekur mūsų nenuveda. Pasakykit joms: ‘Ačiū už nuomonę, bet gal aš renkuosi galvoti kažką kitą’.

Kitas laimės draugas yra veiksmai. Bet kokie. Geriausia tie, kurie veda mus ten kur norim. Jautiesi vienišas, eik kur yra žmonių parašyk draugui, šeimai ar bent jau į kokį forumą online. Jei jau vistiek nesinori nieko matyti, eik pasivaikščioti, į gamtą, prie vandens, prie medžių, kur grynas oras. Judėk ir kuo daugiau. Moksliškai įrodyta, kad judant kūnas gauna deguonies ir gaminasi endorfinai. Nieku gyvu nesėdėk vienoj vietoj. Sėdėjimas vienam namie, jei esi blogos nuotaikos nuves tik į vieną, raudojimą ant grindų ir galvojimą kaip nepavyko mano gyvenimas. Bent jau imkis plauti grindų tokiu atveju. Grindų plovimas verkiant labai gera terapija beje.  Jautiesi nevykėlis, padaryk tai kas tau sekasi, nupiešk, sutaisyk, padėk kam nors, parašyk, megzk, šok, galiausiai pagamink ką nors skanaus. Juk turi būti bent vienas dalykas, kuris pavyks.  Jautiesi pavargęs, leisk sau pailsėti ir negraužk savęs, galbūt besiilsėdamas paklausyk įkvepiančios muzikos, paskaityk knygą, pažiūrėk ką nors įdomaus ir naudingo. Aš labai gerai žinau tą apatijos jausmą, kai nesinori nieko. Jausmų skalėje tai netgi blogiau už liūdesį ar pyktį. Iš šitų dviejų bent jau atsiranda kažkokia motyvacija. Kad ir patrankyti į pagalvę ar apšaukti kaimyną. Apatija yra žiauriausias jausmas, kuris įkalina visas svajones, įkvėpimą ir bet kokį šviežio oro gūsį. Todėl kaip galima reikia vengti atsidurti ten, kai nesinori nieko. Kažkur skaičiau, kad žmonėms ne nuo depresijos nesinori nieko, o depresija atsiranda nuo nieko nenorėjimo ir neveikimo. Tai galima kontroliuoti. Imi kalendorių. Pasižiūri į dienas ir susižymi ką kurią dieną gali nuveikti. Jeigu reikia įtrauki net mažiausius dalykus. Aš neseniai pradėjau užsirašinėti kiekvienos dienos planus. Sąrašai sutelkia mano dėmesį į tai, ką turiu padaryti. Labiausiai man patinka vien to jo turėjimas, ypač su per daug punktelių. Neverčiu savęs atlikti jų visų. Bet jei pasižymiu bent jau kokius tris kaip atliktus ateina tas pasitenkinimo jausmas.

Dar vienas aspektas, kuris man atrodo labai svarbus yra naujumo pojūtis kasdienybėje. Pabandykit daryt tą patį per tą patį diena iš dienos (ypač ką nors ko nemėgstat) ir greit norėsit lįst po antkode ir klaust savęs, kokia prasmė saulei šviesti. Reikia atrasti ką naujo galima patirti, ką padaryti kitaip, galbūt sutikti naujų žmonių, pakalbėti apie tai apie ką paprastai nediskutuoji, paklausyti keistos istorijos, atsidurti naujoje vietoje, išbandyti naują sporto šaką, pravažiuoti Mustangu pro dykumą (gera terapija, bet brangi ir ne dažnai pritaikoma). Tiesiog keisti aplinką. Keisti pokalbio temą jei darosi nuobodu. Keisti pietų meniu. Trumpam pabūti kažkuo kitu arba kaip tik labiau įsigilinti į save ir atrasti naujų pusių ar savybių. Leisti visoms savo pusėms atsiskleisti. O jos skleidžiasi įvairiais kampais būnant su skirtingais žmonėmis ar naujoje aplinkoje. 

Šitie patarimai netaikomi žmonėms, kurie eina per krizinį laikotarpį ir tikrai turi priežąsčių liūdėti. Bet kasdieniniam gyvenimui, kai viskas lyg ir gerai, bet negerai būtina juos taikyti. Mes patys atsakingi už tai kaip jaučiamės, niekas kitas ir tik mes galim kurti savo laimę ir ja dalintis. Juk taip smagu būti šalia laimingų žmonių, argi ne? 


No comments:

Post a Comment