Wednesday, 30 August 2017

Kelionė automoniliu po Ameriką (JAV) - 3 Diena - Capitol Reef

Nuvažiuota: 475 km
Muzika: Despacito (pagaliau ilgai lauktas, valio!) ir Bon Jovi (dar kartą valio!)
Maistas: Subway, Frappucino, vyšnių pyragas ir agurkai
Aplankytos vietos: Capitol Reef (stop points) ir Route 12 scenic drive
Dienos įžvalga: Skirtumas tarp žmogaus dėvinčio skrybėlę  ir nedėvinčio skybėlės yra tas, kad vietoj atrodymo įprastai, jis staiga tampa nepamirštamu. Žinau, kad tikrai prisimenate nors vieną žmogų su faina skrybėle.
Šiandienos užduotis buvo susigrąžinti Road Trip muziką į mašiną, nes be geros muzikos Road Tripas prapranda pusę šarmo. Kadangi mano USB stick jau nakvojo su indėnų protėviais ir pasilaidojo save, reikėjo sugalvoti naują planą. Paprašiau kolegės man muziką persiųsti iš mano darbo kompiuterio per Drop box, surašiau visus loginus ir gavau po valandos. Tada dar valandą sugaišom, kol įrašėm į telefoną. Nes, o stebukle registratūroj buvo laisvas kompiuteris skirtas bendram naudojimui. Po visų šių reikalų iš Moab pajudėjom tik apie dvyliktą valandą, o laukė nemažai vairavimo. Todėl pusryčiai buvo išbraukti iš sąrašo kaip nebūtinas prioritetas.Pastebėjau, kad kiekvieną dieną pradedam su viltim pavalgyti blynų Amerikietiškoj pakelės užkandinėj, vadinam Diner ir vis kas nors nutinka. Šiandien skubėjom atsidurti Capitol reef, o nuo jo dar laukė ilgas atstumas iki Bryce Canyon.Kokia laimė vairuot toj Amerikoj. Keliai tušti, vaizdai gražūs, kalnai horizonte. Prifilmavom šokių video ir net nepastebėjom kaip ir atvykom iki to Capilot Reef. Nustebom, kad taip greitai. Gera muzika road tripe yra tas pats kas kojinės batuose ar minkšta kėdė kino teatre. Teoriškai galima apsieiti ir su Military radio, bet su Despacito kur kas smagiau.Atvažiavę į Capitol Reef sužinojom geras naujienas, kad dešimčių myliu spinduliu nerasim jokio maisto. Ar minėjau, kad nuo ryto nieko nevalgėm.
- Va tik yra suvenyrų parduotuvė, kur galit rasti pyragų ir ledų, - paguodė mums informacijos centriuky.
Alkanas pilvas tau ne draugas. Ar kaip ten sako liaudės išmintis. Valgiau vyšnių pyragą, agurkus, salsą, ir dar likusį persiką nuo Kolorado fermų laikų. Negalėjau atsidžiaugti, kad apsirūpinom nors kokiu maistu. Ir jūs taip darykit bevažinėdami po Amerikos Nacionalinius parkus. Žinote, laukinė gamta yra laukinė tikrąja to žodžio prasme. Dėl to ten taip ir gražu. Tikimybę rasti kokį kioskelį ar kavinukę galit pamiršti. O tie parkai tęsiasi kilometrų kilometrais. Arba mylių myliom. Kaip jums patogiau skaičiuoti.Capitol Reef nėra labai didelis. Jame kaip ir visur kitur yra ne per ilgiausias scenic drive, tačiau hikintojai žinoma pamatys daug didesnį jo plotą ir tikriausiai gražesniais kampais, nei vairuotojai. Mes taupėm laiką, ir savo kūno temperatūrą. Palyginus su kitom dienom labai karšta nebuvo, bet vistiek netinkamas klimatas 10 kilometrų žygiui. Papiknikavom sau ramiai su gražiu vaizdu, apžiūrėjom gausybę raudonų uolų ir slėnių, pavingiavom besisukančiais keliukais ir po poros valandų leidomės į tolimesnę kelionę.

Tuesday, 22 August 2017

Niujorkas

Niujorkas, tai miestas, kuris niekada nemiega. Čia ne iš piršto laužta klišė, o tikra tiesa. Laiko pojūtis visai išnyksta. Tiek jame nufilmuota filmų bei serialų, kad ir pati  visada jame jaučiuosi kaip filme. Tokia beveik Audrey iš Breakfast of Tiffanies. Dar tikriausiai ir jetlagas (koks lietuviškas atitikmuo?) priverčia pasijusti kaip sapnų karalystėj. Susiplaka dangų rėžiantys pastatai, centrinis parkas, West Village atmosfera ir terasos ant stogų. Šį kartą neaplankėm jokių turistinių objektų. Tik per Times square netyčia pravažiavom. Na gal dar už turistinį objektą galima užskaityti Trump tower.  Tiesa dar praėjom ir Empire State Building bei Rokfelerio centrą. Hm… Tai pasirodo visgi šį tą aplankėm.
Niujorkas buvo apie žmones. Visos istorijos atsirado dėl žmonių. Per tris dienas lipom iš vienos taksi į kitą, važiavom per miestą skersai išilgai, klausėmės tokios muzikos įvairovės, kad geriausioj diskotekoj nesusapnuosi. Nuo Indiškų motyvų iki naujausių hitų.
Yra sakoma, kad čia savu jaučiasi kiekvienas. Ir tas kuris atvyko tik prieš 5 minutes, ir tas, kuris gyvena 5 metus. Miestas priima visus. Net ir autobuse, kur tikrai negalėjom nekrist į akis kaip dvi visiškai (vištiškai?) monetose nesusigaudančios blondinės, niekas nepakėlė uragano. Viena moteriškė, net sumokėjo dolerį, kad tik autobusas pagaliau pajudėtų ir ji nepavėluotų į darbą. Po to karto autobusais daugiau nebebandėm pasivėžinti. Paskaičiavom kad dviese už taksi sumokam tik keliais doleriais brangiau. Ir streso visiems mažiau.
Niujorke ne už ilgo pradedi vartoti vietinių žodyną, neišvengiamai kalboje atsiranda Upper East side, Lower West Side, Soho ir t.t. Tada prasideda sankryžos. Nurodymai taksistui skamba maždaug taip: 31-ji ir Madison avenue (kur buvo mūsų viešbutis, įsikūręs Midtown). Niujorko gatvių sistema labai paprasta, vertikalios turi vardus, o horizontalios skaičius (bet žinoma yra ir išimčių).
Mūsų dienotvarkė būdavo paprasta. Atsikeliam apie 12.00 valandą, tada einam for coffe ir brunch, truputį pasivaikštom, tuomet į kokią terasą for a drink, namo prigulti siestai ir pasislėpti nuo karščio. Vakare mažiausiai valandos ruošimasis eit out. Ir tada žinoma kokia nors vakariemė ar baras ant stogo.
Taip jau atsitiko, kad Niujorke lankėsi ir toks mano pažįstamas-nepažįstamas Trumpo rėmėjas, kuris žinoma apsistoja tik Trump Tower. Iš pradžių jis pakvietė mus vakarienės, su dar 10 merginų, o vėliau pietų prie baseino viso labo su penkiom. Na, nieko keisto, kad Trumpas patapo prezidentu. Tokių kaip jis pasirodo daug tarp mūsų. 
Nusimuilinę nuo tos haremo vakarienės, nuėjom and 60 Hotel terasos, kuri buvo tuštutėlė. Apart mūsų buvo dar dvi porelės ir du Portugalai, kuriems žinoma labai pasidarė įdomu kokia kalba mes kalbam. Abu neseniai išsiskyrę ir nusiteikę tęsti vakarą kažkokiam Flower Market.  Labai kvietė prisijungti. Aš tuo tarpu miriau nuo jetlago ir norėjau tik miegoti. Kažkokiu būdu vistiek sugebėjau įveikti 50 kokteilių bet po to jau negalėjau sulaukti kada grįšiu į viešbutį. Tą vakarą dar sugebėjom užsisakyti picą į kambarį ir užmigti. Vaikai, patarimas, jei jau grįžot namo ir esat lovoj, nebeužsisakinėkit maisto, nes vistiek nevalgysit.
Kitą dieną sutikom dėdę Saimoną. Taip jį praminėm nes jam 60 metų ir tikrai atrodė kaip dėdė. Jis išpasakojo visą gyvenimo istoriją, kaip dirbo finansuose, bet štai vieną dieną nuvažiavo Indijon beigi suprato, kokia tuštybė prabangiai gyventi. Nutarė, kad jam tiek daug nereikia ir propaguoja minimalizmą. Tik niekaip negali atsiginti moterų, kurios vis prašo joms pirkti brangius rankinukus. Čia ne mes jei ką. 
Niujorko ir šiaip Amerikos neįsivaizduoju be bagels ir cream cheese. Na dar kartais be storų amerikietiškų blynų ir klevų sirupo. Bet tos bagels yra mano silpnybė, kartu su French vanilla sirupu kavai, kuris čia toks populiarus, o Anglijoje jo niekas nežino.
Save vadinu pasivaikščiotoja. Apkeliavusi daugiau nei trisdešimt šalių supratau, kad labiausiai prisimenu ne kokią nors užkariautojo statulą ar dar vieną krioklį, bet jausmą kuris mane aplanko naujoje vietoje. Tas jausmas gali ateiti sėdint paprastoje užkandinėje, arba ant namo stogo, arba kalbant su žveju prie jūros, arba klausant pakistanietiškos muzikos taksti. Ir tada aš pagalvoju, va čia dabar esu tam naujam kitokiam gyvenime, kur viskas kitaip. Esu šitam dideliam mieste, su tiesiom gatvėm, aukštais pastatais, sėdžiu ant suoliuko parke ir žiūriu į visus keistuolius, kurie kažkodėl sugalvojo, kad bais smagi atrakcija pasivažinėt karieta traukiama pavargusio arklio. Tikriausiai matė kokiam filme apie Niujorką. 
Buvo labai karšta. Kiekvieną dieną virš 30C, kas patikėkit manim tokiam mieste tikrai ne privalumas.
Mano draugė yra palyginimų virtuozė, ypač tada, kai net neįžvelgsi jokio panašumo. Pavyzdžiui, šita sodyba kur kas geresnė nei jachta pietų Prancūzijoje. O Niujorke išvis pasiekė aukštumas bandydama jį sulyginti su Londonu. ‘Hm… šitie Mid Town dangoraižiai visai kitokie nei Londono Kensington rajonas’. Nors šiaip gal geriau būtų juos lyginti su Canary Wharf? Bet vistiek koks skirtumas. Londonui iki Niujorko, kaip cirko drambliui iki džiunglių. Ir šiaip jie abu tiesiog labai skirtingi. Net ne giminės. Netikėtai supratau, kad aš pati labai mažai ką lyginu. Išskyrus tai, kad turiu įprotį bandyti į realybę įterpti vaizdus iš filmų ar knygų. Kažkada laukė didžiulis nusivylimas Barselonos funikulieriuje prisiskaičius Miguel Ruiz Zafon. Ten vietoj romantiško praskriejimo virš miesto, teko kepti karštyje ir grūstis it sardinėms. Apart to, kiek begalėdama stengiuosi viskam būti tokiais kokie yra. Čia nemenkas gyvenimo pasiekimas ir teko gerokai treniruotis. Nes iš pradžių buvau lygiai tokia pat kaip ir daug neseniai į Angliją atvykusių tautiečių, kuriem meatballs turėjo būt kaip kotletai pas mamą. 
Kažkur čia jau nuklydau į lankas. Taigi grįžkim prie Niujorko. 
Vietiniai sako, kad smagiausia skrendant į Niujorką sėdėti šalia pirmą kartą keliaujančių. Jie išplėtę akis klausinėją visų įmanomų patarimų vis klausdami ar tikrai užteks 3 dienų. Aš manau, kad bent kiek pajustum miesto ritmą tikrai reikia mažiausiai 3 dienų. Pirma diena išvis net nesiskaito. Jautiesi toks pasimetęs atsidūręs naujoj realybėj, kad net nesupranti iki galo kas vyksta aplink. Gal tik trečią dieną pasijunti kažkiek savas naujoje vietoje. Man tai buvo trečias kartas šiame mieste, o draugei pirmas. Smagu buvo stebėti jos entuziasmą. 
Mano patarimas Niujorke būtų PAMIRŠKIT VISUS SĄRAŠUS, ką reikia nuveikti, pamatyti, padaryti. Paprasčiausiai išsirinkit rajoną ir vaikščiokit. Bendraukit su vietiniais, klauskit patarimų kas šiuo metu hot ir cool, kur geriausia valgyti, pirkti, kokias parodas aplankyti. Viskas ką nuveikėm buvo rekomenduota arba vietinių, arba ankščiau Niujorke buvusių žmonių. Išskyrus paskutinę terasą, kur sutikom (ir net vienu liftu važiavom) Ed Sheeran. Bet ji man pasirodė labai turistinė, nors vaizdai į miestą nerealūs. Taigi važiuokit į West Village, Tribeca, Soho, Upper East Side, Williamsburg ir vaikščiokit, valgykit, gerkit kavą, atraskit kokią keistą piceriją, ar hipišką vegan sumuštinių vežimėlį. Gink Dieve nepirkit tų Hod Dogų gatvėj. Ką aš tiesą sakant padariau patį pirmą kartą Niujorke. Nes gi Niujokko Hot Dogai so cool. Kalbėkit su padavėjais ir naujais atrastais pažįstamais, girkit žmonių stilių ir klausykit pagyrų. Amerikoje visada kas nors pagirs tavo aprangą. Jei esi apsirengęs ne marškinėliais ir šortais, jau iškart atrodai originalus. Taip, net ir Niujorke kas antras vistiek vaikšto su šotais ir maikėm. 
Kitas patarimas jei išsigooglinot kokią rekomenduojamą vietą, o ypač iš tokių puslapių, kaip ‘vietinių patarimai’ ar ‘vietos kurių nežino niekas’. Būkit tikri, visi jas žino, ir jos bus pilnos turistų. Nueikit į Instagram, raskit hashtag su ta vieta, pažiūrėkit kokių nuotraukų įkėlę žmonės. Jei vistiek vis dar norit ten eiti, tada pirmyn. Kai kurios vietos ypač trendy ir jas pritagines kiekvienas blogeris ir vlogeris. Kartais net juokinga žiūrėt. Jei ten nebuvai, tu Instagram neegzistuoji.
Tai štai tiek įspūdžių iš Niujorko. Daug karščio, daug pasivaikščiojimų, daug terasų ir naujų pažinčių. Kurkit ir jūs kiekvienas savo miestą. Nes tikiu kad jūsų Niujorkas bus visiškai kitos.

MŪSŲ APLANKYTŲ VIETŲ SĄRAŠĖLIS

Viešbutis - The Roger. Apart to, kad vaizdas tiesiogine prasme buvo į kito namo sieną, labai šaunus ir palyginus ne toks brangus viešbutukas Mid Town. Galėčiau rekomenduoti, jei nebūtų draugei pinigų nuskaičiavęs už nieką, kuriuos ji bandė susigrąžinti visą savaitę. Todėl truputį susigadino įvaizdį. Čia kaip Valentaitės istorija. Buvo meilė, kol neapvogė. Bet vistiek juk buvo meilė iš pradžių. 
Vakarienė - Skaniausia, stilingiausia ir jaukiausia, kokią galima įsivaizduoti Dirty French
Terasos ant stogo - 60hotel, Trump tower su baseinu (lunch), Refinery, Press Lounge Ink 48 Hotel.

Lunch Baker and Co, su sodeliu bei Delis prie mūsų viešbučio, kuriame pirkom ir pusryčius ir salotas. Jūs nežinot kas yra nuostabus delis, ir kad jis gali būti milžiniško dydžio, kol neužėjot į šitą - Bread and Butter. 

Sightseeing: Kerės namas, Draugų namas, West Village, Empire State Building, Rockefeller center,  Times Square, Metropolitan museum.
Menas graži terasa ant stogo: Metropolitan museum. Beje, mokėkit tiek kiek norit, nesileiskit suklaidininami kainų. Mes iš pradžių susinepatoginom temokėdamos po 5 USD, bet tada žiūriu šalia moteriškė išvis moka 2 USD. Nors rekomenduojama kaina parašyta 20 USD man atrodo. Aš suprantu, kad menas vertas daug daugiau. Bet mes tiesą sakant labiau norėjom tik į terasą ir muziejui jau esu buvus du kartus, taip kad sąžinė rami. Pirmą kartą beje labai dosniai sumokėjau. 


Pasivaikščiojimai: Central Park. Jį tai jau tikrai išvaikščiojom skersai išilgai. Dienos highlight buvo kai alkanos ir suplukę tikėjomės atsidursiančios prie pietinio išėjimo, bet suvokėme esančios prie šiaurinio. 

Friday, 18 August 2017

Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 2 Diena - Canyonlands, Dead Horse Point ir Moab


Šiandien nuvažiuota: 200 km.
Suvalgyta: Pomidorai, agurkai, salsa, čipsai, visokių įdomių traškučių (geriau neklauskit) ir didelis vegetariškas burgeris su saldžiom bulvytėm vakare. 
Sutikti personažai: Nieko įdomaus nesutikom, nes beveik visa diena praleista ilgam tuščiam kely. Išskyrus Arkų parką, kur knibždėjo žmonių, bet mes neišlipom iš mašinos. 
Mašina: Nissan džipukas. Nuomos kaina 480 GBP aštuonioms dienoms (pilnas draudimas įskaičiuotas). 
Muzika: Kareivių radijas, kur į Bruce Springsteen dainas nuolat įsiterpdavo artimieji, linkintys Džonui grįžti greičiau iš tarnybos.  
Nakvynė: Super brangus viešbutis River Canyon Lodge už 104 GBP, mano manymu nevertas tokios kainos ir netgi be pusryčių. Bet Moab nelabai buvo iš ko rinktis. 
Vertos sustojimo vietos: Palisade, Arkų Nacionalinis Parkas, Canyonlands, Dead Horse Point ir Moab.  
Po truputėlį vakarėjo ir bijojau, kad nebespėsime aplankyti abiejų parkų. Džiaugiuosi, kad vis dėl to pavyko ir saulę palydėjome ant skardžio Dead Horse Point. Nelabai mėgstu vairuoti tamsoje, bet Moab buvo netoliese, todėl nieko tokio. 
Tikrai labai rekomenduoju nieku gyvu nepraleisti šio parko. Tiksliau įtraukti jį į prioritetų sąrašą. Net jei ir esate buve Didžiąjame kanjone. 

Canyonlands

Paprasčiausia viską apžiūrėti yra tiesiog vairuojant scenic route (Islend of the Sky district) ir sustojant įvairiuose taškuose. Čia yra daugybė apžvalgos aikštelių, parodančių kanjono veidą vis iš kitos pusės. Važiuoji sau, sustoji, įkvėpi pilnais plaučiais tos didybės ir važiuoji toliau. Tiesiogine prasme reikia nepamiršti giliai kvėpuoti, nes nuo grožio užgniaužia kvapą. 
Tą grožį sunku sudėti į žodžius ir nuotraukas. Nepakartojamas jausmas vairuoti leidžiantis saulei, visu garsu klausantis muzikos (net ir military radio nebuvo taip blogai). Virš galvų skraidant ereliams. Nors galima sakyti, kad tai yra jaunėlis Didžiojo Kanjono pusbrolis, vis dėl to jis didžiausias parkas Jutoje. Kažkodėl mažiau lankomas nei kiti parkai. Žmonių pertekliaus tikrai nebuvo, kas pasirodė gan keista po Arkų fiestos. Tiesą sakant įpūdį jis paliko kur kas didesnį. Neprėpiamus tolius akies tinklainė suploja ir jie tampa tarsi gigantiškas plakatas, o ne 3D vaizdas. 
Beje, nuostabūs vaizdai taip susuka galvą, kad išnyksta atstumo pojūtis. Dabar berašydama paskaičiavau, kad tas scenic route tęsiasi 34 mylias (apie 50km), kas pirmyn atgal reiškia 100km. Man pasirodė, kad jį įveikėm per minutę. Viskas tiesiog susiliejo į vieną nuostabią čia ir dabar akimirką, kur laikas ir erdvė neegzistuoja. Bet ar reliatyvumo teorija ne tą patį sako? Va moksliškai patvirtinau. 
Turėkit omeny, kad tas kelias tik brūkštelėjimas per paviršių. Turint daugiau laiko galima tyrinėti ir tyrinėti, netgi likti nakvoti palapinėse. 
Atsisėdę ant uolos krašto, gurkšnojome kas alų, kas vandenį, valgėm vyšniais ir slyvas pirktas Colorado ir tiesiog svaigom nuo laisvės pojūčio. Vis dėlto surengėm tą išsvajotą pikniką, nes tapo kiek vėsiau, netgi pūtė šioks toks vėjelis. Piknikai vėliau tapo mūsų mažu ir labai mėgstamu ritualu.
Supratau, kad vienas pagrindinių dalykų kurių pasiilgstu Londone yra erdvė, todėl taip ir traukia į kaimą, į gamtą, kur nėra jokių rėmų. Mieste akis visuomet atsiremia į kokią nors sieną, o mano buto dydis man kartais kelia klaustrofobiją.
Amerika gi yra erdvių šalis. Jau tikrai niekas ne pasakys ‘Man čia kažkaip ankštoka’. Jie tikriausiai net tokio žodžio nežino. Kai kas nors nubraižo namo brėžinius ir pagalvoja, ‘čia jau erdvu’, dėl visa ko prideda dar 50% erdvės. Tokia ir gamta. Norisi skristi kaip paukščiui ir svajoti, nes svajonės niekur neatsimuša. Tik sklinda kanjonais. 


Dead Horse Point State Park

Praktiškai visi atvažiuoja dėl vienintelio vaizdo, kuris yra tarp labiausiai fotografuojamų pasaulyje. Tai Colorado upės išlinkimas tarp skirtingais raudonais atspalviais nudažytų uolų. 

Mirusio arklio pavadinimas kilęs nuo tų laikų, kai kanjonais mustangai lakstydavo laisvi, juos bandydavo sutramdyti ir domestikuoti kaubojai. Viena didelė kaimenę nugaišo šiame taške nuo karščio ir troškulio. Štai ir visa legenda. 

Savo vaizduotėje laikiau tarsi kokį atspausdintą trafaretą, ką būtent tikiuosi pamatyti.  Todėl truputį nusivyliau, kai pirmam view point vaizdas visai nepriminė paveikslėlių. Net pasiteiravau kito turisto šalimais ar gerai čia pataikėm. Jis užtikrino, kad viskas gerai, tereikia važiuoti pirmyn. 



Štai, voila, pasakiška vieta saulei palydėti. Nustebę stebėjome piknikautojus atvirai gurkšnojant vyną. Tiek tų kalbų apie sausąją valstiją.

Nakvojome Maob'o mieste, kuris galima sakyti čia vienintelis aplink, todėl akiplėšiškai užsikėlęs nakvynės kainas ir nesiūlantis labai daug kokybės. O gal mes tiesiog ne į tą viešbutį pataikėm ir ne tam restorane vakarieniavom. 

Dar toks mažas of topicas apie Mormonus. Vis šen bei ten pastebėdavome žmones keistais tradiciniais apdarais. Moterus dėvėjo vadinamąsias Rosaline sukneles ir plaikstėsi labai ilgomis kasomis (pasirodo jos niekada nekerpa plaukų). Tai vadinamieji Fundamentalistiniai mormonai, maža mainstream Mormonijos atšaka. Jie pritaria poligamijai. Kuo daugiau vaikų ir žmonų tuo geriau. Jų lyderis, kuris dabar sėdi kalėjime už pedofiliją ir sekso skandalus, pats turėjęs 80 žmonų. O amžiaus vidurkis šioje bendruomenėje yra 19 metų. Vyresni tikriausiai pabėga. Kadangi bendruomenėje gal max 10,000 žmonių visi taip persimaišę, kad kas antras yra vienas kito broils ir pusbrolis. Normalūs mormonai šios atšakos kratosi ir šaiposi kaip įmanydami, kad neduok Dieve jų visų nesuplaktų į vieną krūvą. 

Kitos pasakojimo dalys: Arkų Parkas, Palisade ir Pirmoji diena