Prisiminimai iš Libano
Spalio gale kelioms dienoms važiavau į Libaną aplankyti draugės ir paieškoti saulės. Jis deja mane pasitiko didžiule liūtimi. Bet gerai, kad tik vieną dieną. Visas kitas buvo šilta ir šviesu. Bent jau iki penktos vakaro. Žiemos laikas labai sutrumpina dienas. Ypač jei atsikeli apie pusiaudienį.
Libanas yra labai šeimyninė ir bendraujanti šalis. Todėl nenuostabu, kad vis tekdavo dalyvauti įvairiuose susibūrimuose ir pasisėdėjimuose. Jei nueini į kokį restoraną būk garantuotas, kad ten susitiksi dar kokius penkis pažįstamus. Po Londono skrupulingo planavimo, mane tiesiog šokiravo kaip lengva suorganizuoti draugus kur nors susitikti vakare paskutinę minutę. Ir taip pat lengvai pakeisti planus.
Kai vos atvažiavusi pareiškiau, kad dabar aš vegetarė, draugės vyras tik skeptiškai pažiūrėjo: 'Ką čia su ta vegetare darysim?' Mėsos išvengti Libane yra labai ir net labai sunku. Todėl paskutinį vakarą truputėlį nusižengiau savo vegetarizmui beigi suvalgiau nepaprastai skanų kebabą ir dabar jaučiuosi apsišaukėlė vegetarė.
Dar jie visur rūko, nes nėra nerūkymo zonų kaip Europoj. Tiesa, jos kaip ir yra, tik niekas nekreipia dėmesio.
Beirutas yra nedidelis ir turi viską ko reikia. Kalnus, jūrą, gerą orą, stilingus restoranus/barus/klubus, puikų maistą ir niekad nesustojantį naktinį gyvenimą. Iš nelabai pozityvių dalykų jis turi didelius kamščius, pasidalinimą tarp turtuolių ir vargšų, šiukšlių problemą, apie pusantro milijono Sirijos pabėgėlių (kai pačių Libaniečių yra 4 milijonai, tiesa užsienyje jų gyvena apie 20 milijonų), karštus karo taškus pašonėj ir šiek tiek korupcijos. Bet šiaip čia nėra pavojinga nei nusikaltimų prasme, nei kokių sproginėjančių bombų prasme, kaip kad kartais žmonės įsivaizduoja.
Atostogos buvo puikios. Pasivaikščiojom kalnuose, pagulėjom prie jūros, prisivalgėm daug skanaus maisto, pasišokom klubuose, aplankėm naujai atsidariusį muziejų ir pasižiūrėjom į meną, bei labai daug prisibendravom.
O kiekvieną rytą pasitikdavo šis vaizdas.
Libanas yra labai šeimyninė ir bendraujanti šalis. Todėl nenuostabu, kad vis tekdavo dalyvauti įvairiuose susibūrimuose ir pasisėdėjimuose. Jei nueini į kokį restoraną būk garantuotas, kad ten susitiksi dar kokius penkis pažįstamus. Po Londono skrupulingo planavimo, mane tiesiog šokiravo kaip lengva suorganizuoti draugus kur nors susitikti vakare paskutinę minutę. Ir taip pat lengvai pakeisti planus.
Kai vos atvažiavusi pareiškiau, kad dabar aš vegetarė, draugės vyras tik skeptiškai pažiūrėjo: 'Ką čia su ta vegetare darysim?' Mėsos išvengti Libane yra labai ir net labai sunku. Todėl paskutinį vakarą truputėlį nusižengiau savo vegetarizmui beigi suvalgiau nepaprastai skanų kebabą ir dabar jaučiuosi apsišaukėlė vegetarė.
Dar jie visur rūko, nes nėra nerūkymo zonų kaip Europoj. Tiesa, jos kaip ir yra, tik niekas nekreipia dėmesio.
Beirutas yra nedidelis ir turi viską ko reikia. Kalnus, jūrą, gerą orą, stilingus restoranus/barus/klubus, puikų maistą ir niekad nesustojantį naktinį gyvenimą. Iš nelabai pozityvių dalykų jis turi didelius kamščius, pasidalinimą tarp turtuolių ir vargšų, šiukšlių problemą, apie pusantro milijono Sirijos pabėgėlių (kai pačių Libaniečių yra 4 milijonai, tiesa užsienyje jų gyvena apie 20 milijonų), karštus karo taškus pašonėj ir šiek tiek korupcijos. Bet šiaip čia nėra pavojinga nei nusikaltimų prasme, nei kokių sproginėjančių bombų prasme, kaip kad kartais žmonės įsivaizduoja.
Atostogos buvo puikios. Pasivaikščiojom kalnuose, pagulėjom prie jūros, prisivalgėm daug skanaus maisto, pasišokom klubuose, aplankėm naujai atsidariusį muziejų ir pasižiūrėjom į meną, bei labai daug prisibendravom.
O kiekvieną rytą pasitikdavo šis vaizdas.
Comments
Post a Comment