Laimė dalintis

Aš galima sakyti beveik visą gyvenimą buvau apsėsta idėjos apie pasaulio gelbėjimą. Rimtai sakau. Vis galvojau, kad vieną dieną tikrai išvažiuosiu į kokią Afriką savanoriauti, kursiu mokyklas vietiniams ir bintuosiu žaizdas ligoninėse. Bet kuo labiau sensti, tuo praktiškesnis daraisi ir tuo labiau norisi komforto ir nesinori maliarinių uodų aplink. Taigi dėl Afrikos persigalvojau, bet dėl savanoriavimo - ne. Iš tiesų norėjau viską užrašyti jau po pirmo karto, nes neatsimenu, kada jaučiau tokį emocijų antplūdį. Bet taip išėjo, kad radau laiko tik dabar. 
Norint kam nors padėti, visai nebūtina trenktis į kitą pasaulio galą. Tiek daug galima nuveikti tiesiog apsidairius aplink. O ypač tokiam mieste kaip Londonas, kur ir taip suvažiavęs beveik visas pasaulis. Aš visuomet norėjau dirbti su vaikais. Todėl susiradau popamokinį centrą. Kas reiškė, kad porą popiečių per mėnesį turėsiu anksčiau išeiti iš darbo. Tas savo ruožtu reiškė, kai kai kuriom dienom teks pasėdėti darbe ilgiau. Truputėlį pavargdavau, tačiau emociškai viskas atsipirko su kaupu. Trys valandos vaikų centre pralekia nepastebimai. 
Hackney Pirates - tai orgnizacija įkurta mokytojų, kurie norėjo sukurti vietą vystyti vaikų kūrybiškumui ir padėti jiems su gramatika ir skaitymu. Na, tokiems, kuriems reikia truputėlio daugiau pagalbos, nei mokytojas dirbantis su 20 mokinių, galėtų pasiūlyti klasėje. Piratų centre kiekvienas mažasis piratukas turi po suaugusį dėdę/tetą, kuris dirba tik su juo vienu ir sutelkia visą savo dėmesį. Manau, kad laikas yra brangiausias dalykas, kurį galima padovanoti. Dauguma vaikų yra kilę iš disfunkcinių šeimų ar turi tik vieną iš tėvų. Jiems labai reikia šilumos ir malonių žmonių aplinkui. 
Pirmą kartą man pasitaikė labai mielas ir sweet berniukas, kuris noriai klausėsi ir mokėsi. Nors buvo vaikų, kurie lakstė pirmyn atgal lyg į subinę įgelti. 
Labai džiaugiuosi savo nauja patirtimi ir palaikau šio centro idėją. Net sunku apsakyti kodėl ir kaip tai veikia, bet jaučiuosi labai laimingą, kai darau ką nors dėl kitų. 
Dabar pradėjau organizuoti knygų rinkimą pas save ir kolegas, kurie išėjo į kitas leidyklas. Vis daugiau imu sau pritaikyti principą - jei ne dabar, tai kada ir jei ne aš, tai kas? Kol kas veikia.