Nori taupyti nervų ląsteles – nevėluok į oro uostą

Prieš skrendant į Vengriją darbe vyko rimtas ir svarbus susitikimas. Tad vis dar nuo informacijos ūžiančia galva išlėkiau į oro uostą kaip akis išdegusi. Vos ne vos įsigrūdau į traukinį, kuris buvo pilnesnis nei pilnas ir keleiviams nuolat kliūnant už mano lagamino pasiekiau Gatwick oro uostą, iki skrydžio likus mažiau nei valandai. Žinoma skristi turėjau iš kito terminalo, tai kol transporto sulaukiau ir pagaliau pasiekiau check in desk buvo likę gal 45 minutės. Valio, vis dėlto nepavėlavau ir mane užregistravo. Nuėjau Departures vartų ieškoti. Ir tada pamačiau.... Didžiulę, nesibaigiančią eilę. Didesnę nei Primarke. Didesnę nei prie ledų Paryžiuj. Pačią ilgiausią eilę pasaulyje iki skrydžio likus 40 minučių. Na žinoma iškart patraukiau ieškot kokio dėdės apsaugininko ir rodyt savo bilieto, nes mano įlaipinimas prasideda už dešimties minučių gi. Dėdė net antakio nekilstelėjo ir pasakė: Panelę, jums dar marios laiko palyginus su kai kuriais toje eilėje, prašom stokit į galą. Na į galą tai į galą. Atsidusau ir atsistojau. Nei šauksi čia, nei plauksi. Taigi stovėjau toj eilėj ir jauste jaučiau kaip žūva mano nervų ląstelės. Iki skrydžio likus dvidešimt minučių priėjau prie tokio berniuko ir pasiklausiau ar negalima kaip nors man į priekį patekti? Jis vėl nuėjo pas tą dėdę klaust patarimo. Bet visko mačiusio apsaugininko tokiais niekais nesugraudinsi. Ne aš viena šitokia nelaimėlė buvau. Tuo pačiu metu turėjo kilti gal koks dešimt lėktuvų. Man ir vėl buvo pasakyta kantriai stovėt eilėj. Aš jau seniai pamečiau žuvusių ląstelių skaičių ir pradėjau vėdintis savuoju bilietu, it žuvis gaudydama orą. Kol staiga pro šalį ėjusi tetulė-apsaugininkė kad sušuko: Vajėzau, parodykit bilietą, jūs gi į Vengriją skrendat. Eikit kuo greičiau į eilės priekį. Taip sėkmingai nukirtau didžiulį gabalą kelio.

Bekraunant tašę ant stalo patikrai, kažkoks Italas pasiteiravo:

- Gal žinot kas čia vyksta, kad toks kamštis?
- Ne, nežnau, - atsakiau, - O kada jūsų skrydis?

- 6.30

- Bet, kad dabar jau 7.10, - pasibaisėjau.

- Viskas gerai. Jie mūsų laukia, - nusišypsojo anas.

Užmečiau akį į jo bilietą. Easyjet. Įdomu ar tikrai jie jo laukė? Į Easyjet visai nepanašu. Tikiuosi, kad vargšelis išskrido. Išskridau ir aš. Uždusus ir suprakaitavus paskutinę minutę pasiekiau lėktuvą ir lengviau atsikvėpiau išsidrėbus kėdėj. Vėlavimas kartais gali baigtis liūdnai, bet gerai, kai nesibaigia.