Soy Cubano (apie tai ką reiškia būti kubiečiu)
Ar kubiečiai yra tikrai laimingi, sunku pasakyti. Sutikom ir vienokių, ir kitokių. Skųstis žinoma nevengia, kaip tikri sovietmečio žmonės. Bėdavoja apie pinigus, vaistų trūkumą, brangias parduotuves. Tada skėsteli rankomis, yra kaip yra ir užsirūko cigarą. “Dolerių” parduotuvėse apsipirkinėja mažoji dalis šalies gyventojų, kurie turi paramą iš giminaičių JAV ar Europos, arba gerai uždirba pusiau sukčiaudami. Tuo tarpu likę, neįkandantys kainų, turi priežastį būti nelaimingais ir kiūtina į valdiškąsias, kur pagal talonus galima gauti miltų, druskos ir kiaušinių. Kaimuose žmonėms šypsotis yra lengviau nes nęrzina “dolerinės”, be to maisto galima pačiam užsiauginti. Nors gal šios praktikos imasi ir miestiečiai, ką bylojo paryčiais Havanos centre giedantys gaidžiai.
Kadangi socializmo statytojai užmiršo pastatyti butų ir dažniausiai kelios vienos giminės kartos gyvena viename būste, gyvenimas Kuboje natūraliai išplaukia į gatves. Žmonės tiesiog sėdi ant savo namų laiptelių, kalbasi su kaimynais, draugais, žaidžia gatvėse, laukia… Taip gimsta tikslai ir siekiai. Neužmirškime, kad Kuboje mobilus telefonas dar neatrastas (labai brangu), todėl žmonės bendrauja ne spaudžiodami mygtukus, o susitikdami. Ateini pas kaimyną, kuris neišvengiamai sėdi ant savo slenksčio, pakalbi, sutari kokį projektą. Jei kaimyno nėra, pratisu balsu po balkonu sušunki keletą kartų ir jis pasirodys. Kubiečiai taip pat turi kitą mūsų prarastą dalyką – begales laiko. Socializmas šimtu procentu užtikrina teisę į darbą. Kubos realybėje tai reiškia, kad nėra jokio skirtumo ar tu dirbi ar ne – vis viena „gauni“ tą patį atlyginimą, o tavo valstybinis darbas yra tiek nereikšmingas, kad niekas ir nepastebi, ar tu dirbi, ar ne. Išvaduoti nuo prievolės dirbti, žmonės mėgaujasi laiku.
Antai kaimynai susirinkę muša domino, o būrys fanų stebi ir laukia savo eilės. Salsos grupė ramiai repetuoja naujus ritmus vidurdienį garaže. Šukuosena formuojanti pilietė su „bigudukais“ plaukuose traukia gatve. Triratis dviratininkas veža tortą į šventę. Kažką išplovusi šeimininkė šliūkštelį vandenį per balkono turėklus į gatvę. Vaikai spardo kamuolį. Gatvėje žmonės kerpasi, lakuojasi nagus, darosi makiažą, siuva, prausia vaikus ir daro begalę kitų vakariečio akiai neįprastų dalykų.
Viskas čia taip atvira, kad susidaro įspūdis, jog kubiečiui nenaudingiausias ir nuostabą keliantis išradimas yra sienos. Jei nėra sienų - nereikia ir langų bei durų. Vistiek jie niekuomet neuždaromi. Iš gatvės matyti, kas vyksta namuose. Namuose matyti, kas vyksta gatvėje. Nėra sienų ir tarp žmonių. Nors ir kaip bandžiau įsivaizduoti kubietiškas intrigas, vaizduotėje iškilo nebent cukrašvendrių vergai sunkiai plušantys laukuose arba salsos šokėjai. Kažkaip kitaip čia nei Meksikoje. Neintrigiški jie žmonės. Susimaišę baltieji ir afrikiečiai, vergai ir jų šeimininkai. Dabar visi kaip ir lygūs. Komunizmas vis dėl to. Jei nekreipsime dėmesio į prarają tarp pasakiškai turtingų ir visų kitų. Gal pas turtinguosius kitaip? Gal jie tapusavy muilo operas suka? Neturtingieji tuo tarpu per daug užsiemę duonos kąsniu, kad apie kokias nors intrigas dūmotų.
Labiausiai šviečia akys. Ypač senų žmonių. Kaip du deimantai ant susiraukšlėjusios odos. Arba išdykėlių vaikų, lyg du angliukai.
Patinka man jų pasaulis. Nors ir truputį aptriušęs, tačiau tikras ir šiltai nuoširdus.
Kadangi socializmo statytojai užmiršo pastatyti butų ir dažniausiai kelios vienos giminės kartos gyvena viename būste, gyvenimas Kuboje natūraliai išplaukia į gatves. Žmonės tiesiog sėdi ant savo namų laiptelių, kalbasi su kaimynais, draugais, žaidžia gatvėse, laukia… Taip gimsta tikslai ir siekiai. Neužmirškime, kad Kuboje mobilus telefonas dar neatrastas (labai brangu), todėl žmonės bendrauja ne spaudžiodami mygtukus, o susitikdami. Ateini pas kaimyną, kuris neišvengiamai sėdi ant savo slenksčio, pakalbi, sutari kokį projektą. Jei kaimyno nėra, pratisu balsu po balkonu sušunki keletą kartų ir jis pasirodys. Kubiečiai taip pat turi kitą mūsų prarastą dalyką – begales laiko. Socializmas šimtu procentu užtikrina teisę į darbą. Kubos realybėje tai reiškia, kad nėra jokio skirtumo ar tu dirbi ar ne – vis viena „gauni“ tą patį atlyginimą, o tavo valstybinis darbas yra tiek nereikšmingas, kad niekas ir nepastebi, ar tu dirbi, ar ne. Išvaduoti nuo prievolės dirbti, žmonės mėgaujasi laiku.
Antai kaimynai susirinkę muša domino, o būrys fanų stebi ir laukia savo eilės. Salsos grupė ramiai repetuoja naujus ritmus vidurdienį garaže. Šukuosena formuojanti pilietė su „bigudukais“ plaukuose traukia gatve. Triratis dviratininkas veža tortą į šventę. Kažką išplovusi šeimininkė šliūkštelį vandenį per balkono turėklus į gatvę. Vaikai spardo kamuolį. Gatvėje žmonės kerpasi, lakuojasi nagus, darosi makiažą, siuva, prausia vaikus ir daro begalę kitų vakariečio akiai neįprastų dalykų.
Viskas čia taip atvira, kad susidaro įspūdis, jog kubiečiui nenaudingiausias ir nuostabą keliantis išradimas yra sienos. Jei nėra sienų - nereikia ir langų bei durų. Vistiek jie niekuomet neuždaromi. Iš gatvės matyti, kas vyksta namuose. Namuose matyti, kas vyksta gatvėje. Nėra sienų ir tarp žmonių. Nors ir kaip bandžiau įsivaizduoti kubietiškas intrigas, vaizduotėje iškilo nebent cukrašvendrių vergai sunkiai plušantys laukuose arba salsos šokėjai. Kažkaip kitaip čia nei Meksikoje. Neintrigiški jie žmonės. Susimaišę baltieji ir afrikiečiai, vergai ir jų šeimininkai. Dabar visi kaip ir lygūs. Komunizmas vis dėl to. Jei nekreipsime dėmesio į prarają tarp pasakiškai turtingų ir visų kitų. Gal pas turtinguosius kitaip? Gal jie tapusavy muilo operas suka? Neturtingieji tuo tarpu per daug užsiemę duonos kąsniu, kad apie kokias nors intrigas dūmotų.
Labiausiai šviečia akys. Ypač senų žmonių. Kaip du deimantai ant susiraukšlėjusios odos. Arba išdykėlių vaikų, lyg du angliukai.
Patinka man jų pasaulis. Nors ir truputį aptriušęs, tačiau tikras ir šiltai nuoširdus.
Comments
Post a Comment