Maids of Honour arbatinė, Kew Gardens

Maids of honour lietuviškai labai juokingai verčiasi – freilinos arba šiuolaikiškai pamergės. Čia tos, kurios rūmuose princesėms įsikibusius į sijoną vaikšto ir visaip kaip tūpčioja. Taigi vieną gražią dieną Henris VIII- asis aptiko jąsias iš sidabrinių indų bevalgančias labai jau gardžiai atrodančius pyragėlius. Apsalo nuo tų pyragėlių puikumo ir įsakė paslėpti receptą po keliais užraktais. Yra net ir žiauresnė istorija, kaip vargšė freilina, kuri iškepė tą įžymųjį pyragėlį pati buvo užrakinta ir įkalinta, kad receptas iš jos nepabėgtų ir niekam kitam tų pyragėlių ji nekeptų. Šiaip ar taip ši slapta informacija vis dėl to kažkaip nutekėjo į Maids of Honour kepyklą. Gamina jie tuos pyragėlius iki šiol pagal paslaptingąjį receptą ir visus atvykėlius vaišina. Kepykla jau porą šimtmečių priklauso Newen‘ų šeimai.

Mažutis nameliukas, jaukiai įsitaisęs prie Kew gardens. Vilioja užeiti didžiulėmis Kalėdiškai išdabintomis vitrinomis. O gražučiai saldėsiai prašyte prašosi paragaujami. Įtariu, kad vasarą čia įsibrauti nelengvas reikalas. Gandas pasklidęs apie šią viečikę po kiekvieną turistinį leidinį, todėl lankytojus traukia kaip bites prie medaus.

O gi žiemą čia truputėlį tuščiau ir smagiau. Ypač jei ateini po oficialiųjų tea time valandų. (t.y. Po 3 PM). Nusibaladoti į Kew Gardens, man buvo misija bevein neįmanoma, nes kaip tik uždarė Picadilly line, Traukinių maršrutas į Richmondą taip pat neveikė. Taigi kur buvus, kur nebuvus po kelių (-iokos) persėdimų šiaip ne taip ten nuvykau. Dar pasiemiau mini kompiuterį, kad be darbo nesedėčiau ir pasibaigiau savo Kelionių žurnalistikos rašinį. Va kokia aš šaunuolė.
Pakeliui susitikau Madoką, kuri iš esmės visada visur vėluoja ir kartu patraukėme ieškoti mūsų arbatinės bei kitų mūsų podruškių. Nesunku buvo atpažinti Senamadišką arbatos namelį su apšerkšnijusiais langais. Vos įžengus apsigaubiau jaukumu ir supratau, kad būten čia žiemą ir reikia popiečiauti su draugėmis. Viskas taip cute, miela ir nice, kad net neišeina jokių kitų būdvardžių sugalvoti. Oi mano dėstytojas nusiviltų už šitokį klišių naudojimą. Bet ką padarysi... Pasakų namelis. O mergaitės mėgsta pasakų namelius. Viskas raudonai Kalėdiškai išdabinta, eglišakiais apkaišyta, rusena didžiulis (turiu omeny tikrai DIDŽIULIS) akmeninis židinys, porcelianiai puodeliai išdailinti mėlynais ornamentais, garuoja arbata, šalimais pūpso minkštutėliai pyragėliai...

Storuliukės padavėjos, užsirišusios prijuostes aplink žvaliai zuja, arbatėlę pilsto. Kepiniai, sausainiai, tortai ir pyragai it iš močiutės krosnies ištraukti prekystalį puošia, akį vilioja.... O be visokių saldėsių - gardėsių yra dar ir vištienos, daržovių pyragų ir kitos rimtesnės užkandos.
Užsitepi grietinėlės ir braškinio džemo ant bandelės, kramsnoji ir plepi, plepi, plepi... Negali atsidžiaugti kaip gi iš tiesų yra gera būt mergaite ir turėti pačias geriausias pasaulyje drauges...
Tik deja ankstokai užsidaro močiutė savo fabrikėlį, apie 6 valandą. Pats laikas krapštytis, muturiuotis šaliką ir morališkai nusiteikti kelionei namo... Vėl į šaltį... Brrrr...


P.S. Kaip gerai, kad pagaliau pataisė Picadilly liniją.

Apie mano kitą arbatos ragavimą Claridges galima pasiskaityti čia.

Comments

POPULIARIAUSI