Angelų miestas Puebla

-  Taip, mes autobuse. Važiuojame į Pueblą. Palauk atitrauksiu užuolaidas, kad pažvelgčiau į šiuos nuostabius vaizdus. Oh yes, we are having a great time here,- autobuse į Pueblą telefonu suokia juodaodė poniutė iš Amerikos. Ji kalbasi taip garsiai, kad kuo puikiausiai girdžiu sėdėdama už kelių sėdynių eilių. Pakeliu akis nuo knygos, kad galėčiau pažvelgti į tuos nuostabiusius vaizdus. Pro šalį lekia neįsivaizduojama galybė bakūžių, plokščiais stogais, primenančių hibridą tarp garažo ir polietileninio šiltnamio, nusidriekusių be pradžios ir pabaigos Meksiko miesto priemiesčiuose. Aiškus skurdo įrodymas baksnojantis tiesiai į akis. Miestas plečiasi ne į aukštį, o į plotį.

- Mes jau čia jau savaitę. Mexico is so cool. Jau net išmokau kelias ispanų frazes bežiūrėdama televizorių,- toliau ulba moteriškė. O aš negaliu nesišypsoti. Amerikietiški turistai Meksikai suteikia ne tik šiokių tokių pajamų, bet ir savotiško prieskonio. Kelionė žada būti smagi, jei tik plepioji moteriškaitė nenustos šnekėjusi.
Nuvykti į Pueblą iš Mexico city paprasta kaip du kart du. Kas pusvalandį kursuoja modernūs kondicionuojami autobusai, su televizoriais ir užkandžiais (kelionė kainuoja apie 180 pesų). Dvi valandos kelyje neprailgsta. Tuo labiau jei esate turistas ir vietoj televizoriaus spoksote pro langą. Po kokio pusvalandžio Mexico city lušnynų vaizdus pakeičia, ūkininkai su sombrerais, besikinkuojantys vežimaičiuose, į tolius nusidriekę auksiniai laukai, surištais javų pėdais ir į snieguoti ugnikalnio kontūrai horizonte. Štai du žymiausi – Popocatépetl ir Iztaccíhuatl. Anot legendos tai du mylimieji sustingę amžiams, kaip įrodymas savo neblėstančios meilės, kuri niekada nenustos kunkuliuoti.
Net nepastebiu, kaip atvykstu į Pueblos centrinę stotį. Geras ženklas, žmonės dėvi marškinėlius trumpomis rankovėmis, vadinasi turėtų būti šilta,- gavoju grūsdama savo odinę striukę į krepšį.
Reikia pabrėžti, kad Meksikoje buvau lapkričio viduryje. Meksico city buvo baisiai šalta, visi vaikščiojo apsimūturiavę šalikais ir kepurėmis, o aš, niekaip negalėdama suvokti kaip tuo pačiu metu gali būti šitaip saulėta ir šitaip šalta, karštligiškai parduotuvėje ieškojau storo megztinio. Nė nebandžiau nuslėpti savo džiaugsmo pagaliau atvykusi į šilumą. Bent jau dienomis, kol šviečia saulė. Mat naktimis čia itin atvėsta. Miestas apsuptas kalnų, o namai be abejo neturi tokio dalyko kaip centrinis šildymas. Yra šiokios tokios elekrinės krosnelės, bet elektra kainuoja brangiai, todėl žmonės verčiau miega po didelėm kaldrom ir apsimovę storiausias kojines, gerai, kad dar ne su pirštinėm. Štai jums prašom ir Meksika.
Na, bet aš čia kažkur nuklydau, taigi grįžkime į teisingą kelią. Puebla - penktasis pagal dydi miestas Meksikoje ir čia galima nuveikti, paragauti bei pamatyti daugybę įdomių dalykų. Trumpas sąrašėlis būtu toks: UNESCO saugomas senamiestis (su kolonijiniais pastatais bei katedra su didžiausiais bažnytiniais bokšteliais Meksikoje), tradicinis patiekalas Mole ir visokiausi saldumynai, China Poblana apranga, Talavera keramika, kaimynystėje esantis miestelis Cholula, turintis 365 bažnyčias (viena jų pastatyta ant nugriautos piramidės) ir žinoma Angelai.

Taip, būtent angelai ir ne kas kitas, anot legendos, sumanė įkurti Pueblą. Julián Garcés, pirmasis Pueblos vyskupas susapnavo sapną apie nuostabų gamtovaizdį. Žydinčių laukų apsupty iš žemės tryško upeliai ir liejosi į upę. Šį reginį pamatę angelai ėmė leistis iš dangaus ir kurdintis žemėje. Nubudęs vyskupas nerado ramybės tol, kol neaptiko vietos iš savojo sapno ir neįkūrė ten Puebla de los Angeles.Tiesa miestas turėjo ir kitokių pavadinimų. Pvz. Čerpių miestas arba Herojų miestas. Dabar tai tiesiog Puebla ir tiek. Yra ir kita, ne tokia rožinė istorija. Atvyko ispanų kolonizatoriai į Naująjį pasaulį, pastatė Veracruzą bei Mexicoo city. Tolokai jie vienas nuo kito, pamanė jie sau, reik įkurt dar ką nors pusiaukelėj. Susirado puikiausią derlingą lygumą, visiškai neapgyvendintą. Netoliese buvo Cholulos kaimelis, kuris galėjo tiekti darbo jėgą. Ir ilgai nelaukę įkūrė ten Pueblą. Triūsė dieną naktį miestelėnai, suprojektavo viską nuo nulio pagal Europos modelį, kad taptų ji pavyzdžiu tolimesniems naujojo pasaulio miestams ir savo grožiu trauktų akį.
Šiandien Puebla yra modernus pramoninis miestas, su nepakartojamu istoriniu centru, kuriame yra apie 2600 UNESCO saugomų kolonijinių pastatų (ir dar kita tiek nesaugomų), išlikusių nuo XVII a. Galima ištisas savaites kiekvieną koloną, kiemelį, statulėlę ir išraitymą nagrinėti.
Keistas tai miestas. Keistas tuo, kad čia jauti Europietišką dvasią išsilydžiusią Meksikietiškume. Gatvės tiesutėlės ir lygiagrečios. Namų plytelės primena Portugaliją, maži balkonėliai – Ispaniją, o lauko kavinukės – Italiją...
Nostalgiškai graudžiai atrodo plytelėmis dekoruotuose namuose įsikūrę Taco stendai, vestuvių fotografijos studijos ir net didysis OXXO prekybos centrų tinklas.
Miesto aikštės medžiai tankiai apsupa 18-to amžiaus fontaną su viduryje esančia archangelo Michaelio skulptūra. Taip sukurdami pavėsį pasislėpti nuo karštos saulės. Zocalo yra miesto traukos centras.

Čia senukai ant metalinių suolelių skaito laikraščius, glėbesčiuojasi porelės, vaikus bara mamos, skrunda meksikietiškos tortillos prekiautojų vežimėliuose ir į dangų kyla spalvoti balionai. Jie dar labiau viską nuspalvina, lyg ir taip neužtektų spalvų aplinkui. Bežiūrėdama į ant balionų pavaizduotus linksmus Mikimauzas, kempiniukas ir princeses, nejucia vėl prisimenu tetulę amerikietę iš autobuso. Mexico is so cool. Ir nusišypsau.
Dar didesniu lanku nei medžiai, aikštę supa lauko kavinės su prie durų atverstais meniu ir aktyviai besiekiančiais įtraukti vidun padavėjais. Iš kai kurių sklinda gyvai atliekamos muzikos skambesys. Mexico cityje jaukių lauko kavinukių reikia su žiburiu ieškoti. O čia štai prašom – kiek tik širdis geidžia...
- Kokio maisto pageidausite? Itališko? Žuvies? Na nejaugi Meksikietiško? Nejaugi ir jūs atėjote Molės ragauti? – klausia itališkos kavinukės/restorano padavėjas – O taip žinoma, kad turime. Štai mūsų itališkame meniu didelis Moles patiekalų pasirinkimas... Taip, nėra ko čia specializuotis vienoje srityje. Reikia tiekti tai, ko pageidauja turistai. T.y. visko po truputį. Mole Poblano, skirtingai nuo kitų aštrių meksikietiškų patiekalų, yra saldi it kokia kiniška vištiena ir nedegina gerklės. Originalus receptas kažkada apėmė net 100 ingridientų. Tačiau šiais laikais kas čia smulkinsis. Paprastai į Moles sudėtį įeina sėklos, riešutai, česnakas, chille ir .. šokoladas... Taip, taip, būtent šokoladas. Šis saldus padažas valgomas su vištiena bei kalakutiena, ar gaminamos kokios enchilados užlietos mole.


Didesni deliaktesų mėgėjai gali gardžiuotis keptais žiogais, su čile ar be jos. Vadinamieji Chapulines. Skanumėlis, argi ne?


Taip pat Puebloje gaminami visoje Meksikoje žinomi saldainiai ir kiti saldumynai, kurie man asmeniškai yra labai labai labai per saldūs. Aš mėgstu tik tamarindus su čile. Deja niekas mano šio pomėgio nesupranta.
Skaniai papietavus, galima ir dvasinio peno pasisemti. Net nebūnant per daug religingu neišvengsi Pueblos katedros. Tuo labiau kad ir visi turistiniai leidiniai ir patarėjai ją nurodo kaip Sightseeing No1.
Nepasakyčiau, kad iš išorės ji baisiai įspūdinga. Jei gali kuo didžiuotis, tai nebent bokštais, kurie laikomi aukščiausiais bažnytiniais bokšteliais Meksikoje. Anot legendos, suglumę projektuotojai nežinojo, kaip šitaip aukštai užkelti didelį ir sunkų varpą. Tačiau per naktį įvyko stebuklas, angelai, nusileidę iš dangaus jį užnešė į viršų ir pritaisė. Kitą dieną varpo gausmas jau aidėjo mieste.
Viduje Katedra taip pat ne kažin kas, ypač palyginus su barokine bažnytėle San Domingo, o tiksliau jos koplyčia (Rosary chapel), karts nuo karto pavadinama aštuntuoju pasaulio stebuklu. Na, bet sightseeing No1 aplankytas, katedra pamatyta.
San Domingo bažnyčia tai jau kita šneka. Ji ankščiau buvo vienuolyno dalis.
Vos čia įžengus negali nustoti dairytis. Akys vis kyla aukštyn į pasakiškai išdekoruotas lubas, stengdamosis sugerti visą grožį. Šioje nedidukėje erdvėje apgyvendinti visi įmanomi šventieji. Jie žvelgia nuo lubų, sienų, altorių ar šiaip stovi sau po vieną statulėlių pavidalu. Pasijunti tarsi užsukęs į rojų, kur šventieji taip tankiai susigrūdę, kad naujiems net koją įkelti vietos nebėr… Apima keistas laimingas graudulys, norisi šypsotis ir verkti tuo pačiu metu.
Ką sakote? Perkrauta? Galbūt, bet už tai kaip nuoširdžiai ir naiviai, nepamirštant net mažiausių detalių. Visa ši šventųjų kakofonija nuteikia kaip niekad pakiliai. Ko nepasakysi apie Jėzų, kuris yra pats nelaimingiausias šiame aukso pasaulyje. Vargšelis vos ne vos šliaužia žeme, tempdamas sunku kryžių, pasruvęs kraujais, kiekviena savo dalele įrodydamas kančią. Taip kraupiai pavaizduoto išganytojo dar niekur neteko matyti. Norisi atgailauti vien į jį pažiūrėjus.
Dabar trumpai bei glaustai aptarkime du svarbius Pueblos atributus. Tai China Poblano ir Talavera keramika. Jie didis Pueblos pasididžiavimas, tačiau asmeniškai ne itin išsamiai su jais susipažinau tik šiaip pasisveikinau ir keliais žodeliais persimetėme. Dar porą kartų man pamojavo praeinant. Nugirdau ir šią istoriją. Neatmenamais laikais Puebloje gyveno tokia Mirha (La China Poblana) atvykusi iš Azijos kaip tarnaitė. Ji buvo didelė šalies patriotė ir nieku gyvu nesutiko keisti savo rūbų stiliaus. Dėvėjo sau azijietiškus/kinietiškus drabužius (šaltiniai vis dar ginčyjasi ar ji buvo kinietė) ir vargo nematė. Savo egzotišku grožiu ji apžavėjo vietinius ir šie netrukus taipogi pamėgo josios stilių beigi skonį. Balti marškinėliai ir spalvotas žaliai raudonas sijonas, primentys kinietiškus motyvus patapo Pueblos regiono valstiečių apranga ir moteriškės stengėsi nustelbti viena kitą kuo spalvingesniais ir pūstesniais apdarais. Nepaisant to, kad pačios ir taip jau išsipūte kaip balionai, tikriausiai nuo kukurūzų.
Palyginimui kinietiškos suknelės ir meksikietiška China Poblana apranga.
Išnagrinėję kokią įtaką padarė (ne)gausi kiniečių populiacija Meksikos madoms, pereikime prie ispanų indėlio menams. Pastarieji Pueblai davė Telavela keramiką, tiksliau išmokė vietinius kaip panaudoti apylinkėse esantį molį linksmuoju ir spalvinguoju būdu.
Prigaminę daugybę plytelių jie išpuošė miesto sienas , kiemelius ir virtuves, prigamino lėkščių, dubenėlių, vazų ir bliūdelių. Iki šiol ši keramika gaminama tuo pačiu metodu kaip ir 16-tame amžiuje, o turistai (ypač tie su doleriais kišenėse) ją noriai perka.


Na o dabar laikas važiuoti pas Pueblos artimą kaimynę Cholulą (apie 20 minučių kelio mašina). Įvairiuose šaltiniuose teigiama, čia yra 365 bažnyčios, po vieną kiekvienam šventąjam metuose (kitur teigiama, kad išlikę tik 40). Pati jų neskaičiavau. Aplankniau tik vieną, bet ypatingą.
Ji vadinasi Tonantzintla ir yra pastatyta vaikams (žinoma čia lankosi ne tik vaikai). Kad ją surasti teko truputėlį paklaidžioti, nes savaime suprantama nėra jokių nukreipiamųjų ženklų. Paklausėme kelio tetulytės su mažyliu, dėdės autobuso vairuotojo ir dar poros mergaičukių. Pagaliau suradome, ko ieškome ir įdėmiai apžiūrėjome. Viskas jos viduje dekoruota mažais veidukais, suspaustais vienas prie kito, bei mažytėmis figūrėlėmis su nepropiorcingai didelėmis galvomis.
Kažkodėl viduje neišeina atsikratyti jausmo, kad esi stebimas iš visų pusių. Tiesa bažnyčią statė indėnai, todėl tie ir veidukai kažkokie nekriščioniški ir ne itin balti. Prie durų savaime suprantama pasitinka toks pats pavargęs ir nukankintas Jėzus. Jį pamačius net kūnas pagaugais nueina ir sarmata dėl nuodėmių pasidaro. Gal jis skirtas vaikams gąsdinti?
Labiausiai lankoma bažnyčia Choluloje yra pastatyta ant kalvos, kuri savo ruožtu supilta ant piramidės, o pastaroji yra ne bet kokia piramidė, o turinti didžiausia plotą Meksikoje. Tiesa ne kas iš jos beliko, mat niekadėjai kariautojai gerokai pasistengė ją naikindami. Tačiau turistams vistiek atrakcija smagi. Lanko jie ją ir džiaugiasi, kopia ant kalvos ir žiūri į apylinkes iš viršaus. Būčiau ir aš taip dariusi, bet deja laiko pritrūkau. Iš toli pasigėrėjau ir tiek. Todėl ir nuotrauką ne savo, o iš interneto dedu.
Be įspūdingų statinių man dar labai patiko pro mašinos langą fiksuoti žmones bei jų kasdienį gyvenimą, paskendusį tarp spalvų ir nutviekstą saulės. Man šie vaizdai apie šalį pasako ne ką mažiau nei istoriniai statiniai ir muziejai. O jums?





Pabaigai dar papasakosiu apie tai, kaip angelai saugo miestą ir padeda kovoti su vietine mafija. Vos įvedus į Google bele kokį Meksikietiško miesto pavadinimą, šalia įvairių turistinių patarimų, būtinai pasirodys ir kriminalinės naujienos. Štai neseniai ne kur kitur, o Puebloje buvo suimtas vienas iš labiausiai šalyje ieškomų žmonių – įtariamas narkotikų kontrabanda, Sergio Villarrealas. Manoma, kad jis žudydavo žmones kelių šalyje veikiančių žiaurių nusikalstamų gaujų užsakymu. Valio, 1:0 angelų naudai ir vienu niekšu laisvėje maziau. Nėra čia jam ką veikti Angelų mieste.


P.S. Šis pasakojamas dedikuojamas vienam mažam angeliukui Kukurūzui.

Comments

POPULIARIAUSI