Friday, 15 December 2017

Kelionė automobiliu po Ameriką - 6 diena - Magiškoji Sedona

Iškart įspėju, kad čia bus toks truputį mistiškas pasakojimas, todėl kas neprijaučiat tokiems dalykams galit toliau neskaityti. Sedona mano akiratyje sukosi jau kurį laiką, todėl labai norėjau įtraukti į kelionės maršrutą. Daugybė dvasingumo mokytojų čia rengia seminarus arba persikrausto kažkuriuo savo gyvenimo etapu, kaip kad pavyzdžiui Bentinho Massaro. Netgi yra toks Sedonos metodas kaip tvarkytis su jausmais ir emocijomis, pradėtas Lesterio Leversono. Jį praktikuodamas šis išsigydė nepagydomą ligą, nušvito ir ilgai gyveno. Tikima, kad aplink šią vietą yra 4 labai stiprios energijos sukūriai, prie kurių žmonės keliauja medituoti. Kažkodėl man viskas šiame miestelyje atrodė įstrigę 80-uosiuose, įskaitan mūsų viešbutį. Susidarė įspūdis, kad ir gyventojai likę nuo tų laikų, kai jaunystėje atvažiavo čia krautis energijos. Tokie į pensiją išėję hipiai, bet kažkokiu būdu turintys pinigų, nes namai ir vilos įsikūrę aplink nepalieka abejonės dėl kainų. Be to daugybė brangių viešbučių ir retreatų, kaip kad pavyzdžiui Enchantment resort slėnyje tarp uolų, visai prie pat vieno iš energijos sūkurių, harmoningai įsiliejantis į gamtos vaizdą. Bežiūrėdama į jį nuo uolos, negalėjau patikėti, kad įmanoma pastatyti viešbutį, kuris ne tik nedarkytų kražtovaizdžio, bet dar jį ir papildytų. Nakvynės kaina beje apie 400 USD nakčiai, jei jau paklausėt.  Fainas tas prabangus dvasingumas. Nors kita vertus kodėl jis būtinai turėtų būti neturtingas?
Nedidukas miestelis, turintis apie 11 000 gyventojų didžiuojasi net 200 įvairiausių New Age dvasinės pakraipos verlso vietų. Parduotuvės, būrimo salonai, netradicinio gydymo kabinetai. You name it, they have it. Dar senovėje ši vieta buvo laikoma šventa. Į ją žmonės keliaudavo iš visos tolimiausių Amerikos kampelių tam kad nusilenkti Didžiajai Dvasiai ir išklausyti jos nurodymus. Nežinau ką Didžioji dvasia padarė mūsų navigacinei sistemai, nes vis pasiklysdavom, dingdavo ryšys arba važinėdavom ratais. Ypač įspūdinga tai buvo naktį kilus audrai ir besitrankant žaibams. Nelabai supratom kodėl vis važiuojam pro tą pačią vietą arba kodėl mums rodo kelią į viešbutį per tą patį miestelį iš kurio ką tik atvažiavom. Net ir radus viešbutį, reikėjo dar atskirti savo namelį iš daugybės tokių pačių namelių. 
Be visa ko dar tikima, kad Sedonoje lankosi žvaigždžių žmonės. Pasikalbėkit su vietiniais ir kas antras papasakos kokią nors istoriją apie ateivius. Tai tikriausiai vienintelė vieta žemėjė, kur organizuojami Ufonautų stebėjimo turai. Įdomumo dėlei paskaičiau ką per juos galima nuveikti. Pasirodo pagrindinė atrakcija stebėti judančias švieseles danguje. Kas penktas mietelio gyventojas teigia apie vienokį ar kitokį susidūrimą su ateiviais. Aš pavyzdžiui ateivių bijojau nuo paauglystės, kai kažkokiu būdu vis perskaitydavau ką nors apie astronomiją ar pažiūrėdavau filmą apie kosmosą. Bet vėliau išaugau iš tų baimių ir jas pakeitė kiek realesnės, kaip kad pavyzdžiui aukščio. Jei jau iš tiesų įmanoma susipažinti su kitom gyvybės formom, tai visai būtų įdomu. Deja UFO turai Sedonoj neduoda šimtaprocentinės garantijos. Geriausiu atveju galbūt pamatysit judančias švieseles horizonte.
Sedonoje net yra unikliausias pasaulio McDonalds, kurio logo ne raudonos spalvos, o turkio. Pats pastatas kaip ir beveik visi kiti aplink yra rudo atspalvio ir gražiai derinasi prie gamtovaizdžio. Dar žinoma galima rasti ir neįsivaizduojamo dydžio Whole Foods, kuriame lengviau pasiklysti nei kokiam Minotauro labirinte.
Pora žodžių apie tuos energijos taškus. Legenda teigia, kad pasaulyje yra 4 vietos, vadinamos ‘galios taškais’. Du pozityvūs ir du negatyvūs. Pozityvieji yra Kauai Havajuose ir Sedonoje. Būtent čia gimsta vaivorykštės. Dar viena legenda yra apie tai, kad čia kažkada stovėjo šventyklos, kuros buvo sunaikintos potvynio ir vėliau ilgą laiką šiose vietovėse tyvuliavo jūra.
Kaipgi visi tie dvasinguoliai čia atsidūrė ir susibūrė? Visko pradininkė buvo M.Keller, kuri įkūrė Sedonos Šviesos bažnyčią. Netrukus atsirado ir daugiau netradicinių bažnyčių, bei religinių grupių. Yra čia ir indėnų kilmės šamanų, yra budistų, krišnaitų, yra tarptautinis korėjiečių Dao centras. Atsirinkti, kas čia yra tikrai rimta ir tikra yra nelengva, nes, kaip jau įprasta, šalia dvasinio gyvenimo dažnai prisišlieja paprasčiausias biznis. Žmonių čia, iš viso pasaulio, atvyksta daug. Nebūtinai tik dvasiniais tikslais. Kiti paprasčiausiai mėgsta žygius į kalnus. 
Mes irgi palypėjome į vieną kalnelį. Tikėjomės palydėti saulėlydį, bet iškyšulys buvo apsuptas aukštesnių kalnų ir saulė greit pasislėpė apglėbdama pasaulį rausvai gelsva šviesa. Nuo viršaus žvelgėme į slėnius ir oranžines uolas horizonte. O apačioje tarsi nykštukų nameliai spindėjo Enchantment resorto nameliai.

Nelabai ką galiu komentuoti apie energiją. Bet ši vieta yra tikrai magiška. Joje jaučiau tokį tvirtą žinojimą, kad viskas bus gerai, kad pasaulis turi savo tvarką ir jei tiksliai žinom savo pašaukimą ir darom viską iš širdies, nepasisekti tiesiog negali. Aš paprašiau pašalinti visus blokus, kurie trukdo man eiti pirmyn, kurti ir dalintis meile. Bei paprašiau pagalbos padėti įgyvendinti savo tikslus ir svajones, tuo pačiu suprantant kad kiekvieną akimirką esu būtent ten kur man reikia būti. Nėra ko dairytis už kampo ir tikėtis, kad kitur vaizdas gražesnis. Viską priimti, vertinti, bet kartu ir eiti pirmyn. Tai ir bus nuostabus balansas.

Friday, 8 December 2017

Kelionė Automobiliu po Ameriką - 6 diena - Balionai Didžiąjame Kanjone

Antroji diena Didžiąjame Kanjone išaušo giedresnė ir saulėtesnė. Tiesiog tobula draugės gimtadienio fotosesijai. Pasipuošėm gražiausiom suknelėm, pasidažėm, susišiaušėm plaukus is susirinkom iš vakaro pripūstus balionus. Sugrūsti juos mašinos vidun buvo nelengvas reikalas, bet šiaip ne taip pavyko. Nuo mūsų Indėniško viešbučio iki kanjono buvo apie 20 minučių kelio. Visą tą laiką vairavau nieko nematydama per galinį veidrodėlį. Įdomu ką būtų sakiusi policija, jei būtų pakeliui mus sustabdžius? 
Atvykę džiaugsmingai išsitraukėm visą balionų turinį ir nustraksėjom link kanjono krašto. Galvojom prijuokinsim turistus, nes dviejų blondinių reginys su rožiniais balionais nėra labai įprastas. Tačiau niekas nekreipė į mus nei mažiausio dėmesio. Tikriausiai pripratę prie keistuolių. Mums savo ruožtu neįprasta pasirodė tai, kad fotosesijoms buvo daugybė erdvės. Žmonės stovėjo susigrūdę apžvalgos aikštelėse vietoj to, kad žengtų kelis žingsnius į šoną ir patyrinėtų nuošalesnius takelius. Tai tikrai maloniai nustebino, nes aš visą laiką galvojau, kad Grand Canyon yra turistų sangrūda ir per žmones jo grožio net nesimato. Nieko panašaus, paeini 10 metrų į šalį ir visas kanjonas vien tik tau. Gal ir ilgiau būtume pasimėgave jo didybe, bet buvo labai karšta ir nuo fotosesijos greit suplukom. 
Dar pasiteiravom ar galima paleisti tuos balionus skristi pavėjui, nešant į dangų draugės svajones. Bet darbuotojai nesuprato tokio užmojo ir griežtai uždraudė taip daryti. Todėl pakeliui sustojome prie kažkokio mažo kanjonėlio, kuris visai tiko tam reikalui. Deja balionai labai toli nenuskrido ir subliuško ant dygliuoto krūmo, bet pats paleidimo momentas buvo labai įspūdingas.
Pats smagiausias dalykas buvo, kad netoliese papuošalais prekiavęs indėnas, visą šį laiką stebėjęs mus iš tolo, besėdant į mašiną priėjo pasveikinti draugės su gimtadieniu. Ant rankos užrišo paties vertą apyrankę ir palinkėjo kuo didžiausios sėkmės. Jos lydimos ir iškeliavom į Sedoną.
Pakeliui pravažiavom Flagstaff miestelį, kuris kaip tik yra ant Route 66 atkarpos. Pakelės pilnos motelių, Diners bei suvenyrų parduotuvių. 
Aš greit pagooglinau, ką dėdė internetas rekomenduoja pietums, nes šitam mietely tikriausiai kiekvienam gyventojui tenka po užkandinę. Geros naujienos žinoma buvo, kad pagaliau civilizacija ir nebereikės graužt agurkų. Nors šiaip jau ta agurkų ir pomidorų dieta nacionainiuose parkuose išėjo į sveikatą. Pagal rekomendavijas sustojom MartAnnes Breakfast Place su raudonom sienom, ryškiais paveikslais su kaukolėm iš Meksikos mirusiųjų dienos (Day of the Dead) ir šmaikščiais padavėjais. 
Noriu paminėti, kad Amerikiečiai galvoja jog Day of the Dead yra labai cool thing ir šią  tradiciją komerciškai pasiskolino ir perdarė savaip. Todėl nieko stebėtino, kad kaukolė su sombrero yra visai įprastas meno kūrinys papuošti pakelės Diner sienas. Buvom palydėtos prie spalvoto staliuko ir netrukus prieš akis atsirado dvi  gigantiškos Mimozos (šampanas su apelsinų sultim, kas nežinot). Pamatę kokteilių dydį supratom, kad ir maisto porcijos bus nemenkos. Užsisakėm blynų (kažkokios sveikuoliškos variacijos) at kurių man niekad negana sviesto ir Meksikietiškos makliavonės su pupelėm, avokadais ir kiaušiniais

Gimtadienio paminėjimas pavyko puikiai ir linksmai. 
Be galo džiaugėmės pagaliau sustoję bent jau kažkokiam Diner, nes iki šiol kiekvieną rytą atsibusdavom su viltim kur nors skaniai pusryčiauti, bet po to kažkaip užgaišdavom ir skubėdavom tolyn, kad įveiktume dienos maršrutą. Kaip sakoma the best things come for those who wait

Thursday, 30 November 2017

Kelionė automobiliu po Ameriką - 5 diena - Rūstusis Didysis Kanjonas

Kelias iki jo toks pats įspūdingas kaip ir pats gamtos kūrinys. Kai privažiavom kanjoną lynojo, pūtė stiprus vėjas, kuris niekaip negalėjo išvaikyti tamsių debesų susikaupusių danguje. Todėl turiu du įspūdžius – vakarinį šaltą ir rytinį karštą (iš kitos dienos).
Internetu nesugebėjome rasti nakvynės, todėl eilinį kartą nutarėm pasitikėti gyvenimų ir rasti ką nors bevažiuojant. Kuo labiau artėjom prie kanjono, tuo labiau mažėjo bet kokių žmonių pėdsakų. Apart poros treilerių parkų, jokio miesto horizonte. Ėmė darytis neramu ir netgi rezgėme planą nakvoti treileryje, kai staiga privažiavom senovinį indėnų prekybos centrą in the middle of nowhere. Ten buvo viskas ko reikia, degalinė, suvenyrų parduotuvė, restoranas ir žinoma motelis. Daugiau praktiškai nieko ir nebuvo. Pasiklausėme ar būtų vietos ir netrukus buvom apgyvendintos indėniškais motyvais dėkoruotam kambary su vaizdu į prerijas. Galima būtų pagalvoti, jog nusikėlėme į senovę, jei ne ledo mašina koridoriuj. Kaip gi šiose vietose be ledo?

Akivaizdu, kad patekome į indėnų žemę. Jie labai kūrybingi ir nagingi, ant kiekvieno kampo pardavinėjamos apyrankės, karoliai, plunksnos ir kiti papuošalai. Mes tuo tarpu ištirpom iš laimės suvenyrų parduotuvėje radę Route 66 atributikos ir kelionės garderobas pasipildė naujais marškinėliais. Tiesą sakant aš visą laiką juokdavausi iš turistų perkančių maikutes kelionėse (ir dar vežančių dovanų). Tai dabar štai va prašom – Rock chicks.
 
Ir toliau neatsisakėme minties sutikti saulėlydį kiekvienoje vietoje, kur bevažiuojam, bet apsiskaičiavom, kad pasikeitė laiko juosta ir vis bandėm susigaudyti, kada ta saulė iš tiesų turėjo leistis ir kiek yra valadų. Atvažiavę į kanjoną radome tik lietų ir rausvėjantį dangų.
Didysis Kanjonas užima beveik 5000 kvadratinių kilometrų plotą. Yra Šiaurinis kraštas (North Rim) ir Pietinis (Sout Rim). Juose galima kanjoną pamatyti iš skirtingų pusių. South Rim dovanoja visiems pažįstamus vaizdus, žinomus iš atviručių. Tai tas kanjono veidas, kuris net nei karto gyvai jo nemačius tikriausiai kiekvienam seniai įsirėžęs į atmintį. Vakarinėje dalyje yra žymusis Dangaus ratas (sky walk), kur atsistojus ant stiklinių grindų galima pamatyti kanjoną po savo kojomis.
Jei Ziono kanjone važiuoji jo dugnu ir žiūri į dangų užstojačias aukštas uolas, čia važiuoji Didžiojo kanjono viršumi, ir labai norint galima nusileisti į apačią.
Dienos sveiko maisto meniu baigėsi greito maisto užkandinėje pavadinimu Chicken with more Chicken, ar kažkaip panašiai, nes ten ir tebuvo tik vištiena patiekta įvairiausiais pavidalais: salotų, sriubos, sumuštinio, gruzdinta, skrudinta, kepta... Žodžiu supratote, puota Amerikietišku stiliumi.

Thursday, 23 November 2017

Kelionė automobiliu po Ameriką - 5 diena - Lake Powell

Šiandienos galutinis tikslas buvo Didysis Kanjonas (Grand Canyon) pakeliui aplankat porą kitų objektų, kurių nelabai aplankėm nes orkaitės tempertūra ne itin viliojo lipti iš malonios oro kondicionieriaus vėsos mašinoje.
Pakeliui sustojom tik prie Lake Powel, kuris atsirado Hidroelektrinės paskandintame tarpeklyje. Ežeras toks milžiniškas, kad po užtvankos pastatymo prisipildė tik per 11 metų. Labai populiarus įvairioms laivininkystės apraiškoms kultivuoti. Be jachtų, valčių, plaustų ir garlaivių, yra ir gyvenamųjų namų ant vandens ilgesnėms atostogoms. Vandens žydrynė gali konkuriuoti su Maldyvais. Nuotraukose nesimato to žydrumo, bet patikėkit manim. 
Savaime suprantama, po savaitės miškuose, pamanėm, kad bus smagu nueiti į paplūdimį. Deja visiškai neįvertinom +45C laipsnių temperatūros. Paaiškėjo, kad mintis surengti pikniką prie vandens ant smėlio labiau primena karštos bulvės vartymąsi žarijose. Jei nežinote kas yra +45C, įsivaizduokit karštą feną pučiantį tiesiai į veidą. Penkios ėjimo minutės nuo mašinos iki vandents prilygo žygiui per Sacharą.  
Atrodė tuoj išsilydisim ir prisiklijuosim prie asfalto. Keisti poilsiautojai tuo tarpu kuo ramiausiai deginosi ir turškėsi vandenyje.  Ar jie kokioj paralelinėj realybėj? O gal tiesiog miražas? Susižvalgę susirinkom visus užkandžius ir  nušliaužėm iki mašinos, kur visu pajėgumu įsijungėm kondicionierių ir bandėm atgauti kvapą.
Vėliau sustojom pavėsinėje ant kalvos su vaizdu į ežerą, kur netgi pūtė šioks toks vėjelis. Nepalyginamai geriau. Ir Burito susivalgė kur kas skaniau. Tačiau vistiek buvo be galo karšta.
Po smagios patirties prie ežero nutarėm, kad kitų objektų (tokių kaip Horse Shoe bend ir Antilopės Kanjonas) nėra ko lankyti. Tačiau jei kas būsite apylinėse ne sausros apokalipsės metu, būtinai sustokite. Įdedu keleta nuotraukų, kad žinotumėt kaip atrodo.
Horse Shoe Bend
Antilopės Kanjonas
Mes tuo tarpu tiesiu taikymu pajudėjome link pagrindinio tikslo – Didžiojo Kanjono. Net išradome, kaip visą laiką laikyti coca colos skardinę atšaldytą. Į kibiro dydžio puodelį reikia prisikrauti ledo.
 - Ne, aš nenoriu pirkti viso to puodo coca colos, noriu tik skardinės arba mažo buteliuko (geriausia cherry coke) ir prikraukit puodą ledo, - aiškinau nustebusiam benzino kolonėlės pardavėjui. Amerikoje Coca Cola liejasi laisvai. Tik kvaili Europiečiai perka skardines.


Thursday, 9 November 2017

Kelionė automobiliu po Ameriką - 4 diena - Ziono Parkas

Paskutinis didžiojo kanjonų penketo sąraše buvo Ziono parkas. 
Priminsiu, kitus: Arkų Nacionalinis parkas, Canyonlands, Capitol Reef ir BryceCanyon. Dar labai rekomenduojamas pamatyti Monument Valley, bet mes deja dėl laiko trūkumo ten neužsukom. Vėliau, netgi sužinojau apie nerealų viešbutį su vaizdu tarsi į paveikslą.
Pagal indėnų ir pirmųjų mormonų pasakojimus, Zionas – tai dievų namai. Unikali parko geologinė struktūra išgarsino jį visame pasaulyje. Viena iš lankomiausių šio parko vietų yra 2 km tunelis uoloje iki kurio reikia bristi per upę. Būtina žinoti, kada eiti, nes yra buvę liūdnų atvejų, kai pakilęs vanduo tiesiog užliedavo siaurą tarpeklį nusinešdamas gyvybes.Parkas veikiau panašus į rezervatą: ant uolų veši susiraizgę augalų sodai, trykšta kriokliai. Šaknimis įsikibę į uolos šlaitus, medžiai sugeria kiekvieną krintančio vandens lašą. Saulėje žaižaruojantis kanjonas nusidažo nuo kraujo raudonumo iki purpurinės spalvų.Kadangi automobiliais po parką važinėti draudžiama, kursuoja specialūs turistiniai autobusai. Stovyklautojų miestelis didžiausias kokį mačiau. Beveik pasijutau kaip Oxford Street Londone nuo to žmonių bruzdėlyno. Gerai nors tiek, kad po to visa minia išsisklaido po kalnus. Stovėjimo aikštelėje taip pat galima pasiklysti. Nežinau kaip tų autobusų vairuotojai neišprotėja kas valandą kartodami tą pačią istoriją vis naujiems keleiviams: Pažvelkite į Angelų uolą aukštyn. O dabar žemyn. Štai prabėgo būrelis laukinių kurapkų.Neįprastumas ir išskirtinumas šiame parke yra tas, kad važiuoji jo dugnu. Kanjonas toks gilus, jog saulės spinduliai retai kada pasiekia apačią. Tiesą sakant jautėmės truputį klaustrofobiškai, tarsi įkritę į šulinį. Norint pasigėrėti vaizdais iš viršaus reikia leistis į žygius. Į juos mes nesileidom dėl laiko trūkumo. Tačiau ilgesniam laikui apsistojus būtų labai smagu pakopinėti.Jei kam paprasti takeliai per daug nuobodūs, visada galima išbandyti Angels Landing - siaurą praėjimą kalno viršukalnėje, kur iš abiejų pusių atsiveria bedugnė. Nuotrauka ne mano ir nežinau ar aš pasiryžčiau. Nors gal tik baisiau atrodo nei iš tikrųjų.
Zionas populiarus dar ir dėl to, kad jis arti Las Vegaso. Daug žmonių prasuka ratą pro jį ir Didijį kanjoną bei grįžta atgal prie lošimo automatų. Vienas iš tokių buvo benzino kolonėlėje sutiktas Kanadietis, kuris netyčia įsipylė mūsų benziną. Vėliau sumokėjo už mūsiškį ir kantriai stovėjo, kad įrodytų, jog tikrai neapgavo. Nors aš ir sakiau, kad viskas gerai. Pasitikėsim.  Bet geriausia dalis buvo prie parko esantis Kanab miestelis, kuris pasirodo yra naujoji hipių meka. Aplink veganiški restoranai, gyvūnų gelbėjimo prieglauda, daug jaunų kavinėse uždarbiaujančių žmonių. Likome itin maloniai nustebusios pamatę būsimą nakvynės vietą.  Kiekvieną vakarą su nekantrumu laukdavom kur apsistosim ir tikėdavomės blogiausio. Bet man atrodo, kad nakvojom tik geriausiose viešbutukuose už prieinamą kainą. Jokių baisių siurprizų nepasitaikė. Nei vieno tarakono ar nešvarios patalynės. O šį vakarą išvis siurprizas. Atvažiuojam į Kanab, ateinam į reception, viskas super quirky ir trendy. Naujas, stilingas, hipsta style motelis. Dar maloniau likome nustebę, kai užėjome vakarienės į gretimais esantį restoraną. Jis ne tik pasirodė esąs veganinis, bet dar ir turėjo karščiausią padavėją visose apylinkėse. Kuris beje labai apsidžiaugė pamatęs dvi blondines ir visą vakarą su mumis šnekučiavosi, vis nešdamas vyną už dyką. Mes net pusiau juokais pradėjom bendrą kelionę į Los Angeles organizuoti. Jo pasakojimai maždaug tokie: 
- Man patinka neprisirišti. Padirbėsiu čia, vėliau gal važiuosiu į Los Angeles. Norėčiau dirbt reklamose.
- Ar turi patirties?
- Ne, bet neseniai keliavau su muzikos grupe.
- Kokiu instrumentu groji? Gal gitara?
- Tiesą sakant buvau autobuso vairuotojas!
Šiaip USA turbūt vienas geriausių darbų yra būt padavėju. Neblogai uždirbi ir turi visokeriopą laisvę. Taip jis ir bastesi po šalį. Tolimesnis jo planas buvo bandyti laimę ir tapti modeliu Holivude. Mes po kelių taurių vyno žinoma visokeriopai pritarėm tiems planams. Nors mūsų bendri planai ir liko neišsipildę. Kitą dieną pajudėjom ieškoti naujų nuotykių.