Thursday, 9 November 2017

Kelionė automobiliu po Ameriką - 4 diena - Ziono Parkas

Paskutinis didžiojo kanjonų penketo sąraše buvo Ziono parkas. 
Priminsiu, kitus: Arkų Nacionalinis parkas, Canyonlands, Capitol Reef ir BryceCanyon. Dar labai rekomenduojamas pamatyti Monument Valley, bet mes deja dėl laiko trūkumo ten neužsukom. Vėliau, netgi sužinojau apie nerealų viešbutį su vaizdu tarsi į paveikslą.
Pagal indėnų ir pirmųjų mormonų pasakojimus, Zionas – tai dievų namai. Unikali parko geologinė struktūra išgarsino jį visame pasaulyje. Viena iš lankomiausių šio parko vietų yra 2 km tunelis uoloje iki kurio reikia bristi per upę. Būtina žinoti, kada eiti, nes yra buvę liūdnų atvejų, kai pakilęs vanduo tiesiog užliedavo siaurą tarpeklį nusinešdamas gyvybes.Parkas veikiau panašus į rezervatą: ant uolų veši susiraizgę augalų sodai, trykšta kriokliai. Šaknimis įsikibę į uolos šlaitus, medžiai sugeria kiekvieną krintančio vandens lašą. Saulėje žaižaruojantis kanjonas nusidažo nuo kraujo raudonumo iki purpurinės spalvų.Kadangi automobiliais po parką važinėti draudžiama, kursuoja specialūs turistiniai autobusai. Stovyklautojų miestelis didžiausias kokį mačiau. Beveik pasijutau kaip Oxford Street Londone nuo to žmonių bruzdėlyno. Gerai nors tiek, kad po to visa minia išsisklaido po kalnus. Stovėjimo aikštelėje taip pat galima pasiklysti. Nežinau kaip tų autobusų vairuotojai neišprotėja kas valandą kartodami tą pačią istoriją vis naujiems keleiviams: Pažvelkite į Angelų uolą aukštyn. O dabar žemyn. Štai prabėgo būrelis laukinių kurapkų.Neįprastumas ir išskirtinumas šiame parke yra tas, kad važiuoji jo dugnu. Kanjonas toks gilus, jog saulės spinduliai retai kada pasiekia apačią. Tiesą sakant jautėmės truputį klaustrofobiškai, tarsi įkritę į šulinį. Norint pasigėrėti vaizdais iš viršaus reikia leistis į žygius. Į juos mes nesileidom dėl laiko trūkumo. Tačiau ilgesniam laikui apsistojus būtų labai smagu pakopinėti.Jei kam paprasti takeliai per daug nuobodūs, visada galima išbandyti Angels Landing - siaurą praėjimą kalno viršukalnėje, kur iš abiejų pusių atsiveria bedugnė. Nuotrauka ne mano ir nežinau ar aš pasiryžčiau. Nors gal tik baisiau atrodo nei iš tikrųjų.
Zionas populiarus dar ir dėl to, kad jis arti Las Vegaso. Daug žmonių prasuka ratą pro jį ir Didijį kanjoną bei grįžta atgal prie lošimo automatų. Vienas iš tokių buvo benzino kolonėlėje sutiktas Kanadietis, kuris netyčia įsipylė mūsų benziną. Vėliau sumokėjo už mūsiškį ir kantriai stovėjo, kad įrodytų, jog tikrai neapgavo. Nors aš ir sakiau, kad viskas gerai. Pasitikėsim.  Bet geriausia dalis buvo prie parko esantis Kanab miestelis, kuris pasirodo yra naujoji hipių meka. Aplink veganiški restoranai, gyvūnų gelbėjimo prieglauda, daug jaunų kavinėse uždarbiaujančių žmonių. Likome itin maloniai nustebusios pamatę būsimą nakvynės vietą.  Kiekvieną vakarą su nekantrumu laukdavom kur apsistosim ir tikėdavomės blogiausio. Bet man atrodo, kad nakvojom tik geriausiose viešbutukuose už prieinamą kainą. Jokių baisių siurprizų nepasitaikė. Nei vieno tarakono ar nešvarios patalynės. O šį vakarą išvis siurprizas. Atvažiuojam į Kanab, ateinam į reception, viskas super quirky ir trendy. Naujas, stilingas, hipsta style motelis. Dar maloniau likome nustebę, kai užėjome vakarienės į gretimais esantį restoraną. Jis ne tik pasirodė esąs veganinis, bet dar ir turėjo karščiausią padavėją visose apylinkėse. Kuris beje labai apsidžiaugė pamatęs dvi blondines ir visą vakarą su mumis šnekučiavosi, vis nešdamas vyną už dyką. Mes net pusiau juokais pradėjom bendrą kelionę į Los Angeles organizuoti. Jo pasakojimai maždaug tokie: 
- Man patinka neprisirišti. Padirbėsiu čia, vėliau gal važiuosiu į Los Angeles. Norėčiau dirbt reklamose.
- Ar turi patirties?
- Ne, bet neseniai keliavau su muzikos grupe.
- Kokiu instrumentu groji? Gal gitara?
- Tiesą sakant buvau autobuso vairuotojas!
Šiaip USA turbūt vienas geriausių darbų yra būt padavėju. Neblogai uždirbi ir turi visokeriopą laisvę. Taip jis ir bastesi po šalį. Tolimesnis jo planas buvo bandyti laimę ir tapti modeliu Holivude. Mes po kelių taurių vyno žinoma visokeriopai pritarėm tiems planams. Nors mūsų bendri planai ir liko neišsipildę. Kitą dieną pajudėjom ieškoti naujų nuotykių.

Tuesday, 31 October 2017

Kelionė automobiliu po Ameriką - 4 diena - Bryce Canyon

Šis parkas save reklamuoja kaip nuostabiausią žvaigždžių stebėjimo vietą planetoje. Geriausia pataikyti tamsiausią naktį, kai nėra jokio mėnulio. Tačiau, net šviečiant pilnačiai, patirtis yra kitokia, tačiau vistiek labai graži. Tokia magiškai mistiška. Kaip jau tikriausiai supratote, mūsų vizito metu būtent švietė pilnatis.  Tuo tarpu mes pagal siaubo filmų scenarijų važinėjom tamsoje tarp miškų ieškodamos aikštelės pasigėrėti naktiniu vaizdu. Filmuose tokiais atvejais herojai privažiuoja kokią apleistą pašiūrę ir spingsint mažai švieselei, juos užpuoja zombiai ir vilkolakiai. Nieko panašaus neatsitiko. Ramiai ant suolelio paspoksojome į sidabrinės švienos užlietus uolienų spyglius ir saugiai grįžom namo. Dar lankytojų centras turi teleskopus ir galima iš širdies į tas žvaigžes žiūrėti. Mes ten neužsukom. Nutarėm, kad ir plika akim bus gerai. Kaip jau minėjau ryškiausia ir vienintelė žvaigždė buvo mėnulis.
Tačiau dar grįžkime į priešistorę. Prieš pat nusileidžant saulei atvažiavome į itin mielą kaubojišką kaimelį su trim viešbučiais, dviem restorais ir keliom suvenyrų parduotuvėm. That’s pretty much it. Daugiau ten nieko nėra. Nutarėm, kad bus labai smagu ant šlaito surengti pikniką su persikų vynu (kai jau įsitikinom, kad vis dėlto čia pasirodo galima gerti), džiovinta jautiena (labai kaubojiškais maistas), vyšniom ir užkandėliais (ta pačia nesibaigiančia salsa, kurią valgėm jau trečią dieną). Maža problemėlė buvo, o gi kad neturim vyno atidarytuvo. Užsukom į šalimais esantį restoraną ir pataikėm tiesiai į kaubojų performanso vidurį. Taip ir sustingom akis išplėtę, kol tris kartus mūsų perklausė ar valgyt čia atėjom? Ne, ne tik vyno atsidayti. Tas beje nėra nemokamai. Atsiskaitėm 5 doleriais. Bet už tai dar ir ledo pasiprašėm.
Kaip ir įprasta užsukom į lankytojų centą užduoti kvailų klausimų. Bet jų darbas būtent yra į juos atsakinėti. Ten mums apibraukė žemėlapį su įspūdigiausiais vaizdais. Kiekvienam centre visada būna koks gražus, malonus jaunuolis itin nudžiungantis, kad užsuko dvi blondinės, o ne eilinė šeima su vaikais. Žinoma blondinių vardą pateisinom.

-       Tai ar Sunset point yra saulėlydžiui žiūrėti, o Sunrise, saulėtekiui?
-       Ehm... Čia tiesiog yra viena didelė atodanga, kur matosi žymiosios Bryce Canyon uolienos. Viskas į tą pačia pusę ir galima tiesiog palei ją pasivaikščioti bei pažiūrėti kitais kampais. Saulė deja leidžiasi į kitą pusę.

Mums iš kur tai žinoti? Patys kalti kad duoda tokius klaidinančius pavadinimus.
Artimiausias buvo Sunrise point, ten ir įsitaisėm su savo pikniko rakandais prie pat skardžio. Nors saulės nesimatė, supratom, kad jau nusileido, spalvų atšvaitai keitėsi įvairiausiais oranžiniais atspalviais. Tarsi gyvas meno kūrinys. Miela pora mus pafotografavo. Laimei moteris iš savo vyro paėmė telefoną ir nutarė paimprovizuoti kitu kampu, nes vyriškio darytų fotografijų geriau nekomentuoti. Juk tiek žymių fotografų yra vyrai, kodėl statistiškai nepažįstamam vyriškiui davus telefoną nuotraukai visą laiką būna arba nukirptas vaizdas, arba pusė galvos arba šiaip viskas išsilieję? Ir kodėl jie daro tik VIENĄ nuotrauką? Gi reikia mygtuką spausti 10 kartų mažiausiai. Mes jau pačios atsirinksim. Čia jums patarimas mieli vyrai. Spauskit kuo daugiau kartų, tada nereikės klausytis skundų ir gadintis atostogų. Arba jei iš 20 nuotraukų vistiek nei vienos nebus geros, bent jau turėsit rimtą argumentą. Tik dėl Dievo meilės nedrįskite savo mylimosios pavadinti nefotogeniška. Viskas visada yra telefono kaltė! Arba jūsų kaltė.
Bryce kanjono uolų formas išgraužė vanduo, ledas ir sniegas. O nudažė rūdys. Net sunku patikėti, kad kažkada čia buvo įprasti kalnai. Smailės iš aukštai atrodo kaip uolų miškas ar antikinio mieto griuvėsiai, per dieną keičiantys spalvas. Senovėje šalia Kanjono gyvenę indėnai manė, jog šios uolos yra žmonės, kurie patekę į dievų nemalonę buvo paversti akmenimis. Gal kada nors prisikels naujam gyvenimui?  
Reginys tikrai magiškas ir būtina jį bent jau kartą gyvenime pamatyti. Pasijunti tarsi atsidūręs siurrealistinėje planetoje ar kokiam Dali paveiksle. Ypač įspūdingai atrodo medžiai augantys netikėtose vietose, išsiraizgiusiomis šaknimis.

Ne paslaptis, kad legviausia perkrauti save yra duodant šoką smegenims. Čia gamtos vaizdai yra tokie neįprasti, jog atrodo neuronai net čirška stengdamiesie susilieti į jungtis ir kažkaip susisteminti tai ką mato akys. Ką primena tos formos? Kaip įmanoma, kad jos taip susiformavo? Kokia neaprėpiama tolybė. Kur jos galas? Galiausiai pasiduodi, nustoji vertinti ir tiesiog gėriesi.


Wednesday, 6 September 2017

Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 3 Diena - Scenic Byway 12

Prieš pasukant į įspūdingąjį Route 12, kuris laikomas vienu gražiausių kelių Amerikoje, savo laimei radom dar vieną kolonėlę su Subway sumuštiniais. Kaip netikėta! Kažkodėl Subway man atrodo mažiausia blogybė iš visų greito maisto užkandinių. Pripažįstu tik In and Out, ikoniškąją burgerinę Kalifornijoje. Kitur jos ir nemačiau. Ten yra tik burgerių arba burgerių. Na dar bulvyčių. Šiaip ar taip šį kartą apsidžiaugėm net Subway menu. Pagaliau pirmą kartą per dieną daug maž normaliai pavalgę, nusiteikėm džiaugtis vaizdais ir nuvairuoti tas likusias 100 mylių iki Bryce Canyon.Iš pradžių net nesupratau kodėl šį niekuo neišsisikiriantį kelią tarp pušų taip visi liaupsina. Paparastas kelelis ir tiek. Be to aplinka transformavosi tarsi burtų lazdele mostelėjus. Raudonas uolienas pakeitė tikri pilki kalnai. Na beveik tikri, trūko sniego viršūnių. Kalnas be sniego, toks ten ir kalnas. Po kokių 10 mylių sustojus vaizdingoje aikštėle, ėmiau po truputį keisti savo nuomonę ir pripažinti, kad Route 12 įspūdingėja. Beje ir Frapuccino tapo dar skanesnė bežiūrint į tą grožį horizonte.Dar truputėlį pavažiavę staiga atsidūrėm tarp žemės ir dangaus. Aš nekenčiu foto aparato akies, kuri suplokština ir susiaurina bet kokią erdvę, o visus kalnus paverčia nykiais paveikslėliais. Tada gali kiek nori aiškinti, kokia nereali didybė ten tvyrojo, visi mato tik kažkokį neaiškų spalvų birzgalą. Nuotraukoje viskas atrodo lyg išblukęs peizažas. Tai veda prie išvados, jog grožis yra visai ne vaizdas, o jausmas. Pasigėrėjimo neįmanoma iki galo perteikti žodžiais ar sudėti į paveikslėlius, galima tik pajausti. Savo viduje viską suvokiam net ne 3D, o kokiu 10D formatu.Taip buvo ir su šiuo keliu. Atrodė, kad esame taip aukštai, jog sklendžiame su paukščiais. O mūsų džipukas šioje milžiniškoje matricoje tapo skruzdėlės dydžio. Sumažėjo gal net iki kokio atomo ar molekulės. Erdvė tokia didelė, kad protas jau net nustoja suvokti visą mastą. Norisi tik verkti iš džiaugsmo ir dėkingumo. Mačiau daug vaizdų, bet šis pranoko net Islandijos ledynus, Balio ryžių terasas ir Maldyvų jūros žydrumą. Nors viso labo tai tebuvo tik pilkas vaizdas. Jis skleidė tokią galią,  kad neliko net mažiausios abejonės, kad kažkas, kas galėjo tai sukurti yra talentingiausiais meninkas visatoje.Vėliau patekom į kaubojų teritoriją, kur kiekvienas viešbutėlis stengėsi išnaudoti Wild West temą. Pravažiuodavom tai palapines, tai rančas. Kol pasiekėm savo nakvynės vietą Bryce Canyon. Apie kurį atskira kalba. Sekite įvykius.

Wednesday, 30 August 2017

Kelionė automoniliu po Ameriką (JAV) - 3 Diena - Capitol Reef

Nuvažiuota: 475 km
Muzika: Despacito (pagaliau ilgai lauktas, valio!) ir Bon Jovi (dar kartą valio!)
Maistas: Subway, Frappucino, vyšnių pyragas ir agurkai
Aplankytos vietos: Capitol Reef (stop points) ir Route 12 scenic drive
Dienos įžvalga: Skirtumas tarp žmogaus dėvinčio skrybėlę  ir nedėvinčio skybėlės yra tas, kad vietoj atrodymo įprastai, jis staiga tampa nepamirštamu. Žinau, kad tikrai prisimenate nors vieną žmogų su faina skrybėle.
Šiandienos užduotis buvo susigrąžinti Road Trip muziką į mašiną, nes be geros muzikos Road Tripas prapranda pusę šarmo. Kadangi mano USB stick jau nakvojo su indėnų protėviais ir pasilaidojo save, reikėjo sugalvoti naują planą. Paprašiau kolegės man muziką persiųsti iš mano darbo kompiuterio per Drop box, surašiau visus loginus ir gavau po valandos. Tada dar valandą sugaišom, kol įrašėm į telefoną. Nes, o stebukle registratūroj buvo laisvas kompiuteris skirtas bendram naudojimui. Po visų šių reikalų iš Moab pajudėjom tik apie dvyliktą valandą, o laukė nemažai vairavimo. Todėl pusryčiai buvo išbraukti iš sąrašo kaip nebūtinas prioritetas.Pastebėjau, kad kiekvieną dieną pradedam su viltim pavalgyti blynų Amerikietiškoj pakelės užkandinėj, vadinam Diner ir vis kas nors nutinka. Šiandien skubėjom atsidurti Capitol reef, o nuo jo dar laukė ilgas atstumas iki Bryce Canyon.Kokia laimė vairuot toj Amerikoj. Keliai tušti, vaizdai gražūs, kalnai horizonte. Prifilmavom šokių video ir net nepastebėjom kaip ir atvykom iki to Capilot Reef. Nustebom, kad taip greitai. Gera muzika road tripe yra tas pats kas kojinės batuose ar minkšta kėdė kino teatre. Teoriškai galima apsieiti ir su Military radio, bet su Despacito kur kas smagiau.Atvažiavę į Capitol Reef sužinojom geras naujienas, kad dešimčių myliu spinduliu nerasim jokio maisto. Ar minėjau, kad nuo ryto nieko nevalgėm.
- Va tik yra suvenyrų parduotuvė, kur galit rasti pyragų ir ledų, - paguodė mums informacijos centriuky.
Alkanas pilvas tau ne draugas. Ar kaip ten sako liaudės išmintis. Valgiau vyšnių pyragą, agurkus, salsą, ir dar likusį persiką nuo Kolorado fermų laikų. Negalėjau atsidžiaugti, kad apsirūpinom nors kokiu maistu. Ir jūs taip darykit bevažinėdami po Amerikos Nacionalinius parkus. Žinote, laukinė gamta yra laukinė tikrąja to žodžio prasme. Dėl to ten taip ir gražu. Tikimybę rasti kokį kioskelį ar kavinukę galit pamiršti. O tie parkai tęsiasi kilometrų kilometrais. Arba mylių myliom. Kaip jums patogiau skaičiuoti.Capitol Reef nėra labai didelis. Jame kaip ir visur kitur yra ne per ilgiausias scenic drive, tačiau hikintojai žinoma pamatys daug didesnį jo plotą ir tikriausiai gražesniais kampais, nei vairuotojai. Mes taupėm laiką, ir savo kūno temperatūrą. Palyginus su kitom dienom labai karšta nebuvo, bet vistiek netinkamas klimatas 10 kilometrų žygiui. Papiknikavom sau ramiai su gražiu vaizdu, apžiūrėjom gausybę raudonų uolų ir slėnių, pavingiavom besisukančiais keliukais ir po poros valandų leidomės į tolimesnę kelionę.

Tuesday, 22 August 2017

Niujorkas

Niujorkas, tai miestas, kuris niekada nemiega. Čia ne iš piršto laužta klišė, o tikra tiesa. Laiko pojūtis visai išnyksta. Tiek jame nufilmuota filmų bei serialų, kad ir pati  visada jame jaučiuosi kaip filme. Tokia beveik Audrey iš Breakfast of Tiffanies. Dar tikriausiai ir jetlagas (koks lietuviškas atitikmuo?) priverčia pasijusti kaip sapnų karalystėj. Susiplaka dangų rėžiantys pastatai, centrinis parkas, West Village atmosfera ir terasos ant stogų. Šį kartą neaplankėm jokių turistinių objektų. Tik per Times square netyčia pravažiavom. Na gal dar už turistinį objektą galima užskaityti Trump tower.  Tiesa dar praėjom ir Empire State Building bei Rokfelerio centrą. Hm… Tai pasirodo visgi šį tą aplankėm.
Niujorkas buvo apie žmones. Visos istorijos atsirado dėl žmonių. Per tris dienas lipom iš vienos taksi į kitą, važiavom per miestą skersai išilgai, klausėmės tokios muzikos įvairovės, kad geriausioj diskotekoj nesusapnuosi. Nuo Indiškų motyvų iki naujausių hitų.
Yra sakoma, kad čia savu jaučiasi kiekvienas. Ir tas kuris atvyko tik prieš 5 minutes, ir tas, kuris gyvena 5 metus. Miestas priima visus. Net ir autobuse, kur tikrai negalėjom nekrist į akis kaip dvi visiškai (vištiškai?) monetose nesusigaudančios blondinės, niekas nepakėlė uragano. Viena moteriškė, net sumokėjo dolerį, kad tik autobusas pagaliau pajudėtų ir ji nepavėluotų į darbą. Po to karto autobusais daugiau nebebandėm pasivėžinti. Paskaičiavom kad dviese už taksi sumokam tik keliais doleriais brangiau. Ir streso visiems mažiau.
Niujorke ne už ilgo pradedi vartoti vietinių žodyną, neišvengiamai kalboje atsiranda Upper East side, Lower West Side, Soho ir t.t. Tada prasideda sankryžos. Nurodymai taksistui skamba maždaug taip: 31-ji ir Madison avenue (kur buvo mūsų viešbutis, įsikūręs Midtown). Niujorko gatvių sistema labai paprasta, vertikalios turi vardus, o horizontalios skaičius (bet žinoma yra ir išimčių).
Mūsų dienotvarkė būdavo paprasta. Atsikeliam apie 12.00 valandą, tada einam for coffe ir brunch, truputį pasivaikštom, tuomet į kokią terasą for a drink, namo prigulti siestai ir pasislėpti nuo karščio. Vakare mažiausiai valandos ruošimasis eit out. Ir tada žinoma kokia nors vakariemė ar baras ant stogo.
Taip jau atsitiko, kad Niujorke lankėsi ir toks mano pažįstamas-nepažįstamas Trumpo rėmėjas, kuris žinoma apsistoja tik Trump Tower. Iš pradžių jis pakvietė mus vakarienės, su dar 10 merginų, o vėliau pietų prie baseino viso labo su penkiom. Na, nieko keisto, kad Trumpas patapo prezidentu. Tokių kaip jis pasirodo daug tarp mūsų. 
Nusimuilinę nuo tos haremo vakarienės, nuėjom and 60 Hotel terasos, kuri buvo tuštutėlė. Apart mūsų buvo dar dvi porelės ir du Portugalai, kuriems žinoma labai pasidarė įdomu kokia kalba mes kalbam. Abu neseniai išsiskyrę ir nusiteikę tęsti vakarą kažkokiam Flower Market.  Labai kvietė prisijungti. Aš tuo tarpu miriau nuo jetlago ir norėjau tik miegoti. Kažkokiu būdu vistiek sugebėjau įveikti 50 kokteilių bet po to jau negalėjau sulaukti kada grįšiu į viešbutį. Tą vakarą dar sugebėjom užsisakyti picą į kambarį ir užmigti. Vaikai, patarimas, jei jau grįžot namo ir esat lovoj, nebeužsisakinėkit maisto, nes vistiek nevalgysit.
Kitą dieną sutikom dėdę Saimoną. Taip jį praminėm nes jam 60 metų ir tikrai atrodė kaip dėdė. Jis išpasakojo visą gyvenimo istoriją, kaip dirbo finansuose, bet štai vieną dieną nuvažiavo Indijon beigi suprato, kokia tuštybė prabangiai gyventi. Nutarė, kad jam tiek daug nereikia ir propaguoja minimalizmą. Tik niekaip negali atsiginti moterų, kurios vis prašo joms pirkti brangius rankinukus. Čia ne mes jei ką. 
Niujorko ir šiaip Amerikos neįsivaizduoju be bagels ir cream cheese. Na dar kartais be storų amerikietiškų blynų ir klevų sirupo. Bet tos bagels yra mano silpnybė, kartu su French vanilla sirupu kavai, kuris čia toks populiarus, o Anglijoje jo niekas nežino.
Save vadinu pasivaikščiotoja. Apkeliavusi daugiau nei trisdešimt šalių supratau, kad labiausiai prisimenu ne kokią nors užkariautojo statulą ar dar vieną krioklį, bet jausmą kuris mane aplanko naujoje vietoje. Tas jausmas gali ateiti sėdint paprastoje užkandinėje, arba ant namo stogo, arba kalbant su žveju prie jūros, arba klausant pakistanietiškos muzikos taksti. Ir tada aš pagalvoju, va čia dabar esu tam naujam kitokiam gyvenime, kur viskas kitaip. Esu šitam dideliam mieste, su tiesiom gatvėm, aukštais pastatais, sėdžiu ant suoliuko parke ir žiūriu į visus keistuolius, kurie kažkodėl sugalvojo, kad bais smagi atrakcija pasivažinėt karieta traukiama pavargusio arklio. Tikriausiai matė kokiam filme apie Niujorką. 
Buvo labai karšta. Kiekvieną dieną virš 30C, kas patikėkit manim tokiam mieste tikrai ne privalumas.
Mano draugė yra palyginimų virtuozė, ypač tada, kai net neįžvelgsi jokio panašumo. Pavyzdžiui, šita sodyba kur kas geresnė nei jachta pietų Prancūzijoje. O Niujorke išvis pasiekė aukštumas bandydama jį sulyginti su Londonu. ‘Hm… šitie Mid Town dangoraižiai visai kitokie nei Londono Kensington rajonas’. Nors šiaip gal geriau būtų juos lyginti su Canary Wharf? Bet vistiek koks skirtumas. Londonui iki Niujorko, kaip cirko drambliui iki džiunglių. Ir šiaip jie abu tiesiog labai skirtingi. Net ne giminės. Netikėtai supratau, kad aš pati labai mažai ką lyginu. Išskyrus tai, kad turiu įprotį bandyti į realybę įterpti vaizdus iš filmų ar knygų. Kažkada laukė didžiulis nusivylimas Barselonos funikulieriuje prisiskaičius Miguel Ruiz Zafon. Ten vietoj romantiško praskriejimo virš miesto, teko kepti karštyje ir grūstis it sardinėms. Apart to, kiek begalėdama stengiuosi viskam būti tokiais kokie yra. Čia nemenkas gyvenimo pasiekimas ir teko gerokai treniruotis. Nes iš pradžių buvau lygiai tokia pat kaip ir daug neseniai į Angliją atvykusių tautiečių, kuriem meatballs turėjo būt kaip kotletai pas mamą. 
Kažkur čia jau nuklydau į lankas. Taigi grįžkim prie Niujorko. 
Vietiniai sako, kad smagiausia skrendant į Niujorką sėdėti šalia pirmą kartą keliaujančių. Jie išplėtę akis klausinėją visų įmanomų patarimų vis klausdami ar tikrai užteks 3 dienų. Aš manau, kad bent kiek pajustum miesto ritmą tikrai reikia mažiausiai 3 dienų. Pirma diena išvis net nesiskaito. Jautiesi toks pasimetęs atsidūręs naujoj realybėj, kad net nesupranti iki galo kas vyksta aplink. Gal tik trečią dieną pasijunti kažkiek savas naujoje vietoje. Man tai buvo trečias kartas šiame mieste, o draugei pirmas. Smagu buvo stebėti jos entuziasmą. 
Mano patarimas Niujorke būtų PAMIRŠKIT VISUS SĄRAŠUS, ką reikia nuveikti, pamatyti, padaryti. Paprasčiausiai išsirinkit rajoną ir vaikščiokit. Bendraukit su vietiniais, klauskit patarimų kas šiuo metu hot ir cool, kur geriausia valgyti, pirkti, kokias parodas aplankyti. Viskas ką nuveikėm buvo rekomenduota arba vietinių, arba ankščiau Niujorke buvusių žmonių. Išskyrus paskutinę terasą, kur sutikom (ir net vienu liftu važiavom) Ed Sheeran. Bet ji man pasirodė labai turistinė, nors vaizdai į miestą nerealūs. Taigi važiuokit į West Village, Tribeca, Soho, Upper East Side, Williamsburg ir vaikščiokit, valgykit, gerkit kavą, atraskit kokią keistą piceriją, ar hipišką vegan sumuštinių vežimėlį. Gink Dieve nepirkit tų Hod Dogų gatvėj. Ką aš tiesą sakant padariau patį pirmą kartą Niujorke. Nes gi Niujokko Hot Dogai so cool. Kalbėkit su padavėjais ir naujais atrastais pažįstamais, girkit žmonių stilių ir klausykit pagyrų. Amerikoje visada kas nors pagirs tavo aprangą. Jei esi apsirengęs ne marškinėliais ir šortais, jau iškart atrodai originalus. Taip, net ir Niujorke kas antras vistiek vaikšto su šotais ir maikėm. 
Kitas patarimas jei išsigooglinot kokią rekomenduojamą vietą, o ypač iš tokių puslapių, kaip ‘vietinių patarimai’ ar ‘vietos kurių nežino niekas’. Būkit tikri, visi jas žino, ir jos bus pilnos turistų. Nueikit į Instagram, raskit hashtag su ta vieta, pažiūrėkit kokių nuotraukų įkėlę žmonės. Jei vistiek vis dar norit ten eiti, tada pirmyn. Kai kurios vietos ypač trendy ir jas pritagines kiekvienas blogeris ir vlogeris. Kartais net juokinga žiūrėt. Jei ten nebuvai, tu Instagram neegzistuoji.
Tai štai tiek įspūdžių iš Niujorko. Daug karščio, daug pasivaikščiojimų, daug terasų ir naujų pažinčių. Kurkit ir jūs kiekvienas savo miestą. Nes tikiu kad jūsų Niujorkas bus visiškai kitos.

MŪSŲ APLANKYTŲ VIETŲ SĄRAŠĖLIS

Viešbutis - The Roger. Apart to, kad vaizdas tiesiogine prasme buvo į kito namo sieną, labai šaunus ir palyginus ne toks brangus viešbutukas Mid Town. Galėčiau rekomenduoti, jei nebūtų draugei pinigų nuskaičiavęs už nieką, kuriuos ji bandė susigrąžinti visą savaitę. Todėl truputį susigadino įvaizdį. Čia kaip Valentaitės istorija. Buvo meilė, kol neapvogė. Bet vistiek juk buvo meilė iš pradžių. 
Vakarienė - Skaniausia, stilingiausia ir jaukiausia, kokią galima įsivaizduoti Dirty French
Terasos ant stogo - 60hotel, Trump tower su baseinu (lunch), Refinery, Press Lounge Ink 48 Hotel.

Lunch Baker and Co, su sodeliu bei Delis prie mūsų viešbučio, kuriame pirkom ir pusryčius ir salotas. Jūs nežinot kas yra nuostabus delis, ir kad jis gali būti milžiniško dydžio, kol neužėjot į šitą - Bread and Butter. 

Sightseeing: Kerės namas, Draugų namas, West Village, Empire State Building, Rockefeller center,  Times Square, Metropolitan museum.
Menas graži terasa ant stogo: Metropolitan museum. Beje, mokėkit tiek kiek norit, nesileiskit suklaidininami kainų. Mes iš pradžių susinepatoginom temokėdamos po 5 USD, bet tada žiūriu šalia moteriškė išvis moka 2 USD. Nors rekomenduojama kaina parašyta 20 USD man atrodo. Aš suprantu, kad menas vertas daug daugiau. Bet mes tiesą sakant labiau norėjom tik į terasą ir muziejui jau esu buvus du kartus, taip kad sąžinė rami. Pirmą kartą beje labai dosniai sumokėjau. 


Pasivaikščiojimai: Central Park. Jį tai jau tikrai išvaikščiojom skersai išilgai. Dienos highlight buvo kai alkanos ir suplukę tikėjomės atsidursiančios prie pietinio išėjimo, bet suvokėme esančios prie šiaurinio.